-Tau tuoj pat gali prireikti medikų,-piktai nužvelgiau vaikiną sėdėjusį prieš mane.
-Tavo vietoje man negrasinčiau,-šis tik šelmiškai nusijuokė.
Nekreipdama dėmesio į jo bereikšmius užgauliojimus įbrukau jam rastus pinigus į rankas.
-Prašau.
Jis nesuprasdamas pažvelgė į banknotus rankoje, o paskui į mane.
-Turbūt įdėjo Stela,-šyptelėjusi mečiau žvilgsnį pro langą, kur greit mainėsi vaizdai.-Dar ilgai važiuosim?
-Valandą, gal mažiau.
Gailiai atsidusau ir atrėmusi galvą į vėsų stiklą užmerkiau akis.
Jau nebebūsiu ta pati Olivija. Mano senasis gyvenimas nugrimzdęs giliai po žeme. Nors ir sakiau, kad niekada nebūsiu kaip mano tėvai, tačiau atsidūriau kur kas blogesnėje padėtyje nei jie. Ir dėl visko yra kaltas prieš mane sėdintis vaikinas. Jis suplėšė mano gyvenimą, kaip baltą lapą, tada nupiešė kitą. Bet didžiausias klausimas kylantis mano galvoje yra: jeigu atsukčiau laiką atgal ar keisčiau ką nors?
Staiga traukinys sustojo ir aš vos nesusidūriau su žeme. Staigiai atmerkiau akis. Vaizdą užstojo Markas su krepšiu, kuris buvo permestas per jo petį, bet šurmulys spengė ausyse.
-Kas čia buvo?-sumišusi pašokau iš vietos atsitrenkdama į kietą vaikino krūtinę.
-Atvažiavom.
Sunkiai prasibrovę pro laisvės trokštančius žmones pagaliau išlipom iš traukinio.
Visa laimė, kad stotyje nebuvo daug žmonių, todėl galėjom nesunkiai nusigauti iki išėjimo.
-Kur einam?-Sunerimusi paklausiau, kai Markas tylėdamas sparčiu žingsniu ėjo į nežinią.
-Pas vieną žmogų,-jis atsigręžė atgal ir eidamas šyptelėjo, kad nuramintų mane.
Tačiau tai nepadėjo. Negavusi išsamaus atsakymo ir neturėdama kito pasirinkimo sekiau iš paskos.
Saulė jau leidosi keldama didesnį nerimą. Man darėsi vis sunkiau eiti, o ši vieta neatrodė itin patraukli. Praėjom daug apleistų daugiabučių ir blogą kvapą skleidžiančių konteinerių. Kodėl jis visada mane vedasi į tokias vietas?? Bet netrukus pasukę už kampo akis pasiekė malonesnis vaizdas. Gatvėje stūksojo prabangūs ir dideli tarsi pilys namai.
-Ieškos numerio šeši,-tarė Markas.
Dairiausi išpūtusi akis ieškodama skaičiuko tarsi didžiausio lobio.
Pamačius šviesas languose širdyje užvirė kankinantis jausmas. Noriu namo. Pasiilgau savo kasdieninės rutinos ir net gi Andželikos. Ji mieliausia socialinė darbuotoja. Draugiška ir turi raminančią šypseną. Tokią kaip ir Stelos.
-Šitas!-Tikriausiai net pati nepajutau kaip stryktelėjau sušukusi, kai pamačiau suraitytą šešetą ant marmurinės namo sienos.
-Matau, Olivija,-nusijuokė vaikinas.
Įėjome pro įmantriai išraizgytus vartus, kurie buvo neužrakinti.
Sode nebuvo į ką žiūrėti. Didelis plotas žalios žolės, kuri nupjauta, lyg futbolo aikštelė. Jokios gėlytės, jokio medelio. Tik didingas namas ir daug žolės.
Jis porą kartų paskambino į duris ir abu susikaupę laukėme atsako. Ilgai neužsilaukėme. Duris atidarė turbūt vyresnis už Marką vaikinas prisikvepinęs brangiais kvepalais.
-Sveikas, Markai!-Nustebo vaikinas.
Sveika, Olivija....
-Labas,-jie vyriškai sukirto rankomis.-Tai turi?-Markas iškart ėjo prie reikalo.
-Tau kaip visada?-Jis šelmiškai kilstelėjo antakį.
-Taip.
-O pinigus turi?-Rimčiau paklausė nepažįstamasis.
-80.
-Užeikit,-Vaikinas išdidžiai atvėrė duris leisdamas mums praeiti.
Nuleidusi galvą, kaip ir visada sekiau Markui iš paskos, todėl mačiau tik blizgančias plyteles po kojomis.
Jų pokalbis buvo trumpas ir paslaptingas, bet galėjai suprasti apie ką.
-Prisėskit, balandėliai. Aš tuoj.
Kai išgirdau tolstančius žingsniu išdrįsau pakelti galvą. Kambarys buvo erdvus ir netvarkingas. Čia stovėjo tik odinė sofa ir didelis televizorius užimantis pusę sienos, didžiąją kambario dalį užėmė išmėtyti drabužiai ir kitokie daiktai. Nors ir turtingas, bet turbūt tarnaitei pinigų neužtenka.
Kai šįkart stačiais laiptais nusileido vaikinas, kuris nežino ką reiškia žodis tvarka nejudėdama stovėjau šalia Marko ir apsimečiau, kad niekas manęs netrikdo.
-Štai,-Jis padavė jam mažą maišelį, o Markas įbruko šiam pinigus.
Jis net nesivargino perskaičiuoti, tiesiog netvarkingai įsigrūdo banknotus į kelnių kišenę.
-Tai tada...-Jau pradėjo kalbėti Markas, tačiau jam neleido pabaigti durų skambutis.
-Visai pamiršau,-sumurmėjo vaikinas, kurio vardo dar nežinau.-Šiandien visi renkasi pas mane. Jei norit galit pasilikti!-Sušuko atbulomis traukdamasis prie durų.
