-Pusryčiai!
Po namą nuaidėjo Stelos plonas balsas, o paskui ir durų trenksmas.
Visi, kurie dar nebuvo atsikėlę nubudo ir suirzę susėdo prie stalo.
Atsisėdau ant aukštos kėdės ir padėjusi rankas ant vėsaus stalviršio laukiau kol Stela išdalins dėžutes su maistu.
-Olivija, tau paėmiau picą su pievagrybiais. Tikiuosi mėgsti ją?-Paklausė mergina su viltimi žibančia jos akyse.
-Taip,-šyptelėjusi linktelėjau, nors ir nesu pati didžiausia grybų gerbėja.
Visi valgė ir kalbėjo tarsi seni draugai. Šįkart tarp jų buvau ir aš. Jaučiausi daug laisviau ir patogiau nei pirmą kartą. Stela nebevarstė manęs nepasitikinčiu žvilgsniu, o draugiškai bendravo. Galbūt ji net negirdėjo kai buvau užėjus į tualetą.
Po pusryčių susirinkom pažiūrėt televizorių. Rodė seną animacinį filmuką, bet nieko geresnio nerodė, taigi žiūrėjom jį.
-Galbūt kas nors gali paskolint telefoną?- Paklausiau vos tik filmui įsibėgėjus.
-Aš!-Vienu metu sušuko Adamas ir Stela. Abu lenktyniavo kas greičiau ištrauks mobilųjį iš kišenės, bet mergina buvo greitesnė.
-Prašau,-nusišypsojo atkišdama blizgučiais aplipintą telefoną.
-Ačiū.
Pakilusi nuo sofos nuėjau į kitą kambarį. Suvedžiau namų telefono numerį ir greit paspaudžiau skambinimo mygtuką. Ilgai klausiausi įkyraus signalo kol galiausiai įsijungė balso paštas. Šiek tiek nusivylusi grįžau atgal.
Galbūt jie dar nepastebėjo, kad dingau. Juk tai viso labo tik trečia diena...
-Dar kartą ačiū,-atidaviau Stelai telefoną.
-Ji nusišypsojo savo draugiška šypsena ir atrodo visos problemos nusirito į paskutinę vietą.
Įsitaisiau ant minkštos sofos greta Marko.Nužvelgiau visus kitus sėdinčius ant sofos arba šalia jos, dėl vietos trūkumo. Jie susidomėję stebėjo ekrane judančius žmogeliukus. Tačiau man tai nebuvo labai įdomu.
Delnus pakuteno švelnus kailiukas perbraukus ranka per mažą pagalvėlę. Norėčiau, kad visas mano gyvenimas būtų toks švelnus, bet kažkas turėjo mirti dėl šio malonaus kailiuko.
[***]
Krūptelėjau nuo garsiai užsitrenkusių laukinių durų. Turbūt buvau užmigusi, nes šalia manęs sėdėjo tik Markas įsmeigęs rudas akis juo juodą televizoriaus ekraną.
-Kiek valandų?
Vaikinas mikliai pasuko galvą į mane, o tada nukreipė dėmesį į laikrodį kabantį ant žaliai iš tapetuotos sienos.
-Pusę šešių,-šyptelėjo.
-O kur visi kiti?-Apsidairiau po kambarį nepamatydama nei vieno žmogaus.
-Stela išėjo persirengti, Medis ir Adamas rūko, o Maksas išvažiavo nupirkti maisto.
Pradėjau vartinėti seną žurnalą, kurį radau numesta ant grindų. Bet vos jo neišmečiau iš rankų, kai lauko durys užsitrenkė su dideliu garsu. Atrodo, net mažyčiai langai suvirpėjo iš baimės. Drebančiomis rankomis padėjau žurnalą ant stalo ir tuo pat metu tarsi viesulas į kambarį įlėkė Maksas.
-Kas čia?
Jis atkišo man prieš akis popieriaus lapą, kuriame mirgėjo mano nuotrauka fotografuota prieš keturis metus. Viršuje jos didelėmis raidėmis buvo parašyta "DINGUSI", o po apačia visa kita informacija apie mane.
-Iš kur tu ištraukei šią merginą?!-Dar garsiau užriko Maksas.
Visi susirinko į svetainę ir stebėjo šitą žiaurų cirką, tačiau aš vis negalėjau atplėšti akių nuo tos nuotraukos, iš kurios švietė geltonos pienės ir mano plati šypsena. Kampe dar galima įmatyti tėčio kojas. Bet niekas to negali suprasti išskyrus mane.
-Aš jos negrobiau!-Puolė teisintis Markas.-Ji pabėgo ir...
-Ir tu būdamas džentelmenas bėgai kartu!-Makso skardus balsas pertraukė mane užstojantį vaikiną.
Kambaryje įsivyravo tyla, o tai reiškė dar didesnę įtampą. Jaučiau visų žvilgsniu, kurie skanavo mane. Bet aš tarsi užhipnotizuota spoksojau į nuotrauką.
-Jie manęs ieško...-Sumurmėjau.
-Turim pakalbėti,-griežtai ištarė vaikinas tempdamasis Marką į kitą kambarį.
Tėvai manęs ieško ir nežinau ar tai labiau gerai, ar blogai. Jaučiu, kad kažkam rūpiu ir jie mane myli, bet problema ta, kad aš dar nenoriu būti surasta.
Iš kambario, kuris dabar virto karo lauku sklido garsūs šūksniai. Bet mano mintys buvo per garsios, kad suprasčiau apie ką jie kalba.
Jau galvojau apie pasitraukimą ir grįžimą namo, nes viskas nužengė per toli ir daug blogiau nei galėjau įsivaizduoti.
Virtuvės durys buvo agresyviai atidarytos ir tik dabar susiprotėjau, kad visą laiką stebėjau jas. Slenkstį peržengė įpykęs Markas, o paskui jį taip pat pykčio prisivalgęs vaikinas.
-Tave gali apkaltinti jos pagrobimu !-Iš visų plaučių rėkė šis į Marko nugarą.
-Neapkaltins jei nesuras,-atkirto.-Einam Olivija.
Markas sučiupo mano delną ir vedėsi link išėjimo. Nors protas dar nebuvo atsigavęs, kojos pakluso.
-Kvailys,-Tyliai sumurmėjo jis vos tik saulės spinduliai pasiekė mūsų veidus.
-Olivija,-staiga suspigo Stela.
Automatiškai atsigręžiau atgal ir išvydau šviesiaplaukę bėgančią link mūsų su išsipūtusiu krepšiu.
-Štai,-ji permetė man jį per petį.-Įdėjau keletą rūbų.
-Ačiū,-sunkiai šyptelėjau pasitaisydama juodą rankinę, kuri spaudė mano petį.
-Sėkmės,-mergina šiltai nusišypsojo apsivydama rankomis aplink mano kaklą.
