Apverčiau Marko kūną ant nugaros. Jis atrodė be jokių gyvybės ženklų, tačiau užkišusi du pirštus už ausies apčiuopiau lėtą širdies plakimą.
Lengviau atsikvėpiau. Turbūt miega.
-Markai, labas rytas!-Pora kartų pabaksnojau jam į pilvą, tačiau nesulaukiau jokio atsakymo.
Ėmiau stipriai jį purtyt už pečių. Jo galva lingavo į visas puses. Maniau, kad jis neatsibus, bet po ilgų pastangų jo akys atsimerkė.
-Ką tu čia darai?-Paklausė ir pasitrynęs akis, lyg niekur nieko atsisėdo.
-Maniau, kad tu mirei, kvaily!
-Kažkas išsigando,-vaikino juokas pasklido po tylų mišką.
Markas ir vėl atsigulė ant purvinos žemės ir užmerkė akis. Garsiai atsidusau.
-Tu ką, ir vėl miegosi?
Jis nepratarė nei žodžio, todėl nestipriai įžnybiau jam į koją. Markas tik suraukė antakius ir toliau vaidino miegantį. Antrą kartą įžnybiau daug stipriau, kas privertė jį sušnypšti iš skausmo.
-Aš įsižeidęs. Tu pavadinai mane kvailiu,- jis dramatiškai suprunkštė ir pasitrynė skaudančią vietą, o tada ir vėl užsimerkė.
-Taip nesąžininga,-pavarčiau akis.-Turėčiau pykti aš, nes tu buvai tas, kuris pradingo ir nesirodė visą mėnesį. O aš kaip kvailė laukdavau tavęs. Galvojau: gal vis dėlto ateis, bet kur gi tau...-Staiga nutilau supratusi, kad pasakiau per daug nei reikėjo.
×Ads by CinemaPlus-3.2c
Pažiūrėjau į jį. Tikėjausi, kad jis ignoruos ir tai, tačiau jo akys jau buvo įsmeigtos į manąsias.
Vaikino plaukai tviskėjo rytinės saulės šviesoje, o veido oda dabar atrodė dar labiau šviesesnė. Jis bandė sulaikyti pergalingą šypseną, tačiau pašaipus šypsnis vistiek suspindo ant jo rusvų lūpų.
-Nereikia.
Iškėliau ranką jam prieš veidą kai jis jau žiojosi pasakyti kažko pašiepančio, kaip aš manau. Tačiau jis pačiupo man už riešo ir tarė šypsodamasis:
-Tenorėjau atsiprašyti.
-Žinoma...
-Atleidi?-Jis švelniai nykščiu paglostė mano riešą.-Draugai?
Draugų neturėjau nuo pradinių klasių. Nes vaikams nerūpi kaip tu atrodai, koks tavo namas ar kokie tavo tėvai. Vaikams svarbiausia žaidimai.
O dabar atsirado žmogus, kuris žino mano istoriją ir vis vien nori būti draugais.
Ar aš laiminga? LABAI!
-Draugai,-linktelėjau šypsodamasi.
Markas padėjo man atsistoti ir mes atsisėdom ant suoliuko, kurį buvom trumpam pamiršę.
Įsižiūrėjau į vietą, kurioje neseniai gulėjo Markas ir pastebėjau mažą maišelį su baltais, lyg sniegas milteliais. Daug laiko neprireikė jog suprasčiau kad tai nesniegas ir jis ištirpsta tikrai ne nuo saulės.
