Įkandin sekiau Andželiką. Ji neužsičiaupdama tauškėjo apie šiuos namus. Prisipažinsiu, nustojau klausytis kai pradėjom apžiūrinėti tualetus.
Žingsniavome ilgu koridoriumi, kurio sienos buvo papuoštos vaikų piešiniais. Iš vieno kambario staiga išbėgo krykštaujančių vaikų būrelis. Jame išgirdau juoką, kuris buvo velniškai pažįstamas. Prieš akis išniro vaizdas kaip tą naktį, miške Alisa pasakojo tą jai taip juokinga įvykį, kai Markas (jos brolis) iškrito iš medžio.
-Alisa!
Nepajutau, kaip žodis pats išsprūdo iš burnos. Juodaplaukė mergaitė greit pasuko galvą ir išskiestomis rankomis atbėgo pas mane.
-Orinta!-Sušuko ji, kai apsivyniojo savo smulkiomis rankutėmis mano liemenį.
-Šiaip aš Olivija, tačiau Orinta irgi tiks,-sukikenau ir paglosčiau jos galvą.-Ką čia veiki?
-Aš čia gyvenu, bet tik kol grįš tėvai,-atsitraukusi nenustojo šypsotis.-Uoj!-sukliko mergaitė, kai atsigręžusi nebematė savo draugų.-Turiu bėgti. Iki, Orinta!
-Ate,-palydėjau ją akimis nubėgančią su kitais vaikais.
Net nežinau ką galvoti... Galva lūžta nuo klausimų tarsi sena knygų lentyna. Aš turiu išsiaiškinti ką turėjo omeny Markas, kai sakė, kad jo gyvenimas taip pat nėra lengvas.
-Tu ją pažįsti?
Atsisukau į Andželiką prisimindama, kad ji vis dar stovi už manęs.
-Panašiai,-suraukiau antakius.
-Gerai, tęskime...
Moteris apsisuko ant kulno ir nukaukšėjo koridoriumi. Kad ir kaip norėjau sprukti iš čia sekiau paskui ją.
[***]
-Taigi, ką manai?
Atitraukiau dėmesį nuo lango ir pažvelgiau į Andželiką, kuri buvo tvirtai įsikabinusi į vairą ir sukoncentravusi visą dėmesį į kelią.
-Namai tikrai šaunūs...
-Ir?-Ji staigiu judesiu pasuko galvą į mane, kai sustojome prie raudono šviesoforo.
Stebėjau kaip jos kasytė judėjo į šonus nuo staigaus galvos judesio. Tai užhipnotizavo mane.
-Tačiau aš vistiek liksiu savo namuose,-žodį "savo" pabrėžiau kaip įmanoma tvirčiau.
-Nesuprantu kodėl,-ji suraukė antakius ir pakėlė vieną ranką nuo vairo, kuri taip stipriai jį spaudė.
-Yra daug priežasčių,-papurčiau galvą ir vėl nukreipiau dėmesį į langą duodama ženklą, kad nebenoriu kalbėti.
Mandagumas dabar man paskutinėj vietoj. Noriu kuo greičiau sužinoti kas yra Markas ir kuo jis dedasi.
[***]
Ėjau į įprastą vietą vis spartindama žingsnį. Smalsumas atrodo tuoj atsiskirs nuo manęs ir pavogęs mano kojas nubėgs į mišką pirmesnis palikdamas mane čia. Šiek tiek persistengiau, bet kažkas panašaus. Visgi aš turiu teisę žinoti su kuo pastarąsias savaites bendravau.
Pasiekusi tą patį šakotą medį Marko neaptikau. O ko aš tikėjausi? Juk jis čia negyvena!
Įsiutusi atsisėdau ant netvarkingai išmėtytų lentų, kurios buvo prie medžio, tačiau greit pašokau iš vietos.
Iš kur po velnių šios lentos? jų čia niekada nebuvo!
-Olivija, kokia staigmena!-Nusijuokė vaikinas.
Atsisukusi pamačiau besišypsantį Marką. Vienoje rankoje jis laikė vinis, o kitoje nedidelį plaktuką.
-Ką tu čia... Nesvarbu,-greit papurčiau galvą.-Mums reikia pasikalbėti.
-Taip?-Jis suraukė antakius. Graži šypsena ėmė blėsti.
-Taip jau išėjo, kad šiandien turėjau apsilankyti vaikų namuose. Ten sutikau Alisą. Ji sakė, kad gyvena ten...
-Ir?-Jis susinervinęs pertraukė mane.
-Aš tik noriu žinoti...
