-Aš tik noriu žinoti...
-Žinoti ką?! Kad viskas ką turėjau sudegė?! Likau tik aš ir Alisa,-Jis garsiai sušuko išmesdamas iš rankų vinis ir plaktuką.-Kai man suėjo aštuoniolika buvau išspirtas iš vaikų namų. Tada ir vėl likau be nieko,-Markas atsisėdo ant žemės ir jau normaliu balsu tęsė pasakojimą.-Neturėjau kito pasirinkimo kaip tik šlaistytis gatvėse. Dažnai čia grįžtu, nes ten toliau yra likę namo pamatai ir daugiau nieko. Ugnis pasiėmė viską.
-Atsiprašau, aš nežinojau.
-Koks skirtumas. Niekas nežinojo.
Mintyse pradėjau keikti save už tą kvailą smalsumą. Man plyšo širdis pamačius jo skausmo perkreiptą veidą... Ir dar tos akys, atrodo galėjau jose įžvelgti liepsnas, kurios negailestingai tąkart prarijo viską savo kelyje.
-Aš jau eisiu...-Tyliai sumurmėjau.
-Ne, pasilik. Padėsi man sukalti suoliuką,-išsišiepė jis.
-Suoliuką?
Suraukiau antakius nuo jo greitos nuotaikų kaitos. Dar neseniai jis skendėjo liūdnuose prisiminimuose, o dabar jo šviesų veidą ir vėl puošia plati šypsena.
-Sakei, kad čia nepatogu, taigi...
-Tai štai kam tos lentos,-savo juoku nutraukiau jį.
[***]
Sėdėjom ant nelygaus suoliuko. Jis šiek tiek lingavo, bet viskas kitas buvo gerai. Bent jau taip atrodė.
-Gera pradžia,-tarė jis apsižvalgydamas aplink.
