Sustojau akimirkai ir nužvelgiau mokyklą. Ji niekuo neišsiskiria iš kitų. Viskas tas pats.
Dar nevėlu. Galiu apsisukti ir pėdinti namo. Atgal į dar neatšalusią lovą arba dar geriau-į mišką. Galbūt ten ir vėl netikėtai sutiksiu Marką.
Tačiau kojos nepaisydamos minčių įžengė į mokinių pergrūstą koridorių.
Ne be priežasties aš taip mirtinai dabar bijau eiti į mokyklą. Visos šitos baimės kaltė yra šlykščiu vardu. Robertas. Tas įvykis, kai jis smogė mano mamai ir išlėkė iš namų girtas turbūt jau spėjo apskrieti visą miestelį. Todėl dabar visi dar labiau sužinojo apie mano nevykusią šeimą.
Stengiausi nepastebėta įslinkti į klasę. Bet tikriausiai visų žvilgsniai susmaigstyti, lyg adatėlės į mane. O gal man tik taip atrodo? Nežinau. Mano galva žemai nuleista, lyg prieš kilmingiausius karalius.
Man taip gėda... Dėl Roberto. Dėl savo šeimos. Dėl mano seniai nutrintų raudonų sportbačių.
-Labas rytas.
Neaiškiai sumurmėjau mokytojui ir vis dar su iki žemės nuleista galva atsisėdau į suolą.
Ištraukiau iš kuprinės apsitrynusias knygas, bei sąsiuvinį ir toliau nejudėdama sėdėjau suole. Ant stalo sunėriau rankų pirštus, lyg melsdama Dievo greičiau ištraukti mane iš šios siaubingos skylės.
Po skambučio visi mokiniai sugriuvo į klasę.
Nuo savo minkštos kėdės lėtai pakilo apkūnus mokytojas ir pasiraitojo languotų marškinių rankoves, nes pro kabineto langą jau švietė ryški saulė visus šildydama.
Su palangvėjimu pakėliau galvą. Kaklas sutraškėjo nuo nepatogios laikysenos, kuri buvo ilgą laiko tarpą.
Mokytojas ėmė nesustodamas čiauškėti apie naują biologijos temą. Tačiau jo kalbą nutraukė garsiai zvimbiantis telefonas.
-Kiek kartų galiu kartoti...-Atsiduso dėstytojas.-Mano pamokoje jokių mobiliųjų.
Visi pradėjo kikenti, tačiau niekas nesiruošė pasakyti, kad tai jo telefonas.
Pagaliau susipratęs jis susinepatoginęs išlėkė iš klasės su vis dar įkyriai skambančiu telefonu rankose. Vos tik durims spėjus užsiverti mokiniai nesivaržydami prapliupo juoktis.
Išeidamas mokytojas išsinešė ne tik skambantį telefoną, bet ir mano pasitikėjimą, kad būsiu saugi.
Nunarinau galvą ir įsmeigiau akis į knygą. Apsimečiau, kad skaitau, nors iš tikrųjų mano akys lakstė tarp eilučių, o aš vėl meldžiausi, kad mokytojas kuo greičiau grįžtų.
O gal niekas manęs, net nepastebėjo? Aš sėdžiu pačiame priekyje, klasės kamputyje. Ten kur man ir vieta. Visų šešėlyje.
-Olivija!
Išgirdusi savo vardą mano širdies plakimas padažnėjo dvidešimt kartų. Atrodo, kad galiu nualpti.
O ar įmanoma nualpti iš gėdos? Jeigu taip, tai tada aš būčiau įtraukta į gineso rekordų knygą, kaip mergina, kuri alpsta kas dešimt minučių.
-Vakar grįžo tėvelis?-Pašaipiai paklausė mergina, kuri sėdėjo už manęs.-Turbūt buvo girtas ir piktas... Skaudėjo?-Apsimestinai susirūpinusiu balsu bis teiravosi Violeta.
Laukiau sekančio jos puolamojo smūgio, tačiau išgirdau kitą suirzusį balsą.
-Atstok nuo jos, Vi.
Mano akys išsprogo, o galva automatiškai pasisuko į vietą iš kur sklido švelnus merginos balsas.
Tai buvo Alina. Ji visada būdavo tyli. Jai svarbiausia mokslai, ne draugai. Toks būdavo jos šūkis praeitoje klasėje. Manau ir tebėra. Nes ji beveik nepasikeitė.
Tie patys languoti marškiniai arba ilgi megztiniai. Juodos kelnės, tarsi švari kapinių žemė, tokios pat spalvos ir jos plaukai. Akys rudos, pilnos paslapčių.
Širdį apėmė šiltas jausmas. Lyg ką tik būčiau sėkmingai nusileidusi lėktuvu.
Dėkingai šyptelėjau jai ir vėl nuleidau akis į vadovėlį.
-Oooo... Mūsų mažoji mergaitė pagaliau susirado draugų.
Tačiau Alinos žodžiai nesustabdė Violetai toliau šaipytis iš manęs.
-Aš taip didžiuojuosi tavimi...-Toliau tęsė mergina dramatiškai susiėmusi rankomis už širdies.-Atrodo neseniai išlipai iš sauskelnių, o dabar...
Jos draugė, kuri sėdėjo šalia Violetos netvardydama juoko trankė delnu per stalą.
Tas garsas ėmė erzinti.
Viskas aplink mane ėmė erzinti.
-Aš rimtai,-vėl pasigirdo raminantis Alinos balsas.-Palikit ją ramybėj.
[***]
Visą dieną mokykloje desperatiškai bandžiau padėkoti Alinai. Bet vis neužtekdavo drąsos. Ir kiekvieną kartą, kai praleisdavau puikią progą jai atsidėkoti vis labiau savęs nekęsdavau, kad esu tokia drovi.
-Nagi, Olivija, tu gali... Tu gali..-Tyliai murmėjau po nosimi ragindama save prieiti prie juodaplaukės.
Ji stovėjo atsirėmusi į sieną ir skaitė istorijos vadovėlį.
Koridoriuje mokinių beveik nebuvo. Visi mėgavosi šiltais saulės spinduliais, kurie šiandien taip dosniai džiugino.
-Labas, Alina,-nedrąsiai pasisveikinau, kai atsidūriau prie jos.
-Oh.. Klausyk, Olivija.-Ji užvertė vadovėlį nenuleisdama akių nuo manęs.-Jeigu aš tave apgyniau tai dar nereiškia, kad dabar mes geriausios draugės.
Jos žodžiai kando stipriau negu piktas šuo.
Tai tas pats kai labai lauki kada mama grįš iš parduotuvės ir parveš tau saldainį, bet ji jo nenuperka.... Tik čia viskas sudėtingiau.
Aš niekada neturėsiu draugų.
Dėl savo mamos darbo.
Dėl tėvo nesąmonių.
Dėl savo nutrintų ir įgrisusiai raudonų sportbačių.
