Šita drama mane vimdo.
Neįsivaizduoju kiek laiko sėdžiu atsirėmus į šitą nepatogų medį, bet sprendžiant iš to, kad jau tamsu, turbūt ilgai.
Atsistojus pradėjau vaikščioti ratais aplink šį vis dar nežaliuojntį medį, nes man ėmė skaudėti nugarą ir užtirpo kojos.
Bijau grįžti namo... Turbūt mama labai pyksta, kad pabėgau ir dar apšaukiau Andželiką. Tikiuosi ji nesutiko įgrūsti mane į vaikų namus. O galbūt niekas jos net nepaklausė? Galbūt mano daiktai jau sukrauti į juodus šiukšlių maišus ir jie jau laukia kada aš pasirodysiu, kad galėtų mane išvežti.
Desperatiški susmukau ant žemės ir vėl atsirėmiau į kietą medžio kamieną. Paslėpiau rankas megztinio rankovėse, nes jos ėmė šalti. Mano oda pašiurpo ne tik iš šalčio, bet ir iš baimės. Pradėjau bijoti. Man nepatinka tamsa ir miškas. Tai du dalykai, kurie kartu galėtų prilygti pragarui. Nesu bailė, bet tas jausmas, kad mane kažkas stebi tikrai šiurpina.
Manau, kad naktį praleisiu čia, o ryte teks grįžti namo. Žinoma, jeigu ryte dar pabusiu gyva.
Tolyje kažkas sujudėjo. Greit užmerkiau akis ir sulaikiau kvėpavimą. Pradėjau keikti save mintyse už tai, kad nėjau namo dar pradėjus tęmti. turbūt dabar saugiai gulėčiau savo lovoje.
Lėtai atmerkiau akis. Per mišką nuaidėjo garsus mano spiegimas, kai prieš save pamačiau kažkieno kojas. Tas kažkas greit atsitūpė ir tada pamačiau išblyškusį Marko veidą.
-Ei... Čia tik aš.
Puoliau jam į glėbį ir atrodė, kad dabar niekas negali manęs nuskriausti... Nei zombiai, nei jokios kitos mitinės būtybės, kurias išgalvojo mano vaizduotė.
-Išsigandai?-sušnabždėjo man prie ausies.
-Ne.... Bandžiau dainuoti,-sarkastiškai šyptelėjau, kai atsitraukiau nuo vaikino krūtinės.
-Na, tada tavo balsas tikrai..... stiprus,-sukikeno.
Markas atsisėdo šalia manęs taip pat atsiremdamas į medį. Pasidarė daug lengviau, kad dabar aš neviena...
-Kodėl tu čia? Dabar naktis,-paklausė Markas.
-Aš? O ką veiki tu?
Nelabai noriu, kad jis žinotų apie mano nevykusią šeimą. Bijau, kad jis toks pat kaip ir visi.
-Nežinau. Negalėjau užmigti....
-Taigi pagalvojai, kad būtų nuostabi mintis pasivaikščioti po mišką,-nusijuokiau.
-Panašiai,-silpnai sukikeno.
Sėdėjome visiškoje tyloje, kol mano dantys nepradėjo kalenti. Kad ir kaip stengiausi nedrebėti vistiek spurdėjau, kaip drebulės lapas.
Markas apvyniojo ranką aplink mano pečius bandydamas sušildyti.
-Čia labai nepatogu sėdėti,-po ilgos nekalbėjimo pauzės pasiskundžiau.
-Tada kodėl tu čia?
Jo balso tonas buvo rimtas ir labai tylus, lyg bijotų pažadinti miegančius paukščius. Mano kūnas įsitempė. Ar aš išsidaviau?
-Miškas... Dabar naktis, tu čia viena. Nagi, Olivija, ką slepi?
Atrėmiau kaktą į savo kelius. Kas dabar?
-Gali manim pasitikėti,-vėl sušnabždėjo jis.
Užmerkiau akis. Noriu tiesiog išnykti iš čia.
-Aš nepažįstu tavęs,-tyliai pasakiau vis dar nepakeldama galvos.
-Tačiau gali pasitikėti.
Marko žodžiai mane įtikino ir aš padariau tai.
Pasitikėjau juo.
[***]
Mes kalbėjom kol patekėjo saulė. Jam papasakojau viską ir jis suprato. Pasakė, kad jo gyvenimas taip pat nėra lengvas, tačiau daugiau nieko neminėjo. Ir galbūt man to užteko.
Atsargiai nusvėriau durų rankeną žemyn nenorėdama nieko pažadinti. Bet niekas nemiegojo. Visi sėdėjo svetainėje su kavos puodeliais rankose ir raudonomis akimis, kurios reikalavo miego.
Mano nuostabai net gi Robertas sėdėjo čia pasirėmęs galvą rankomis.
Deja, socialinė darbuotoja čia taip pat buvo... Tačiau maišų su mano rūbais nesimatė.
Pirmoji atbėgo mama ir stipriai mane apkabino.
-Oh.. Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai,-lengviau atsiduso ji.
Mama mane palydėjo link sofos ir parodė, kad atsisėsčiau.
Žvilgtelėjau į Robertą. Galiu prisiekti, kad jis šypsojosi, bet vos man atsisukus į jį jis bandė nuslėpti šypseną.
-Mes turim tau pasiūlymą, Olivija,-prakalbo Andželika.
Nepatikliai linktelėjau, kad ji tęstų.
-Apmąsčiau ką tu man sakei vakar ir nusprendžiau, kad tu teisi. Tačiau suteik man šansą ir tu galėsi rinktis.
-Kas tai?-Įsidrąsinus paklausiau.
Moteris pažvelgė į mano mamą, kurios akyse jau kaupėsi ašaros ir iš lėto tarė:
-Tu apžiūrėsi vaikų namų patalpas, pamatysi kaip ten gyvena vaikai ir galėsi pasirinkti: ar likti čia, ar ne.
Pažiūrėjau į mamą, kurios skruostais lenktyniavo ašaros.
Aš jau žinau atsakymą, tačiau vistiek sutikau.
