Markas ir Tomas tarsi lapai buvo paguldyti ant grindų.
Vaizdas liejosi nuo ašarų. Norėjau rėkti, bet gerklėje užstrigęs gumulas neleido to padaryti. Svetainė prisipildė policininkų, o vienas iš jų išvedė mane į šaltą naktį. Spėjau atsigręžti atgal. Markas priplotas gulėjo ant žemės, o piktas ir ūsuotas vyriškis rausėsi po jo kišenes.
Buvau įsodinta į policijos automobilį. Jaučiau maišelį galinėje kišenėje, kai atsisėdau, tačiau nedrįsau jo ištraukti.
Automobilio durelės užsitrenkė ir mes pajudėjom iš vietos.
Ašaros vis dar riedėjo skruostais ir ilgiau nebegalėjau suvaldyti kūkčiojimo, kuris tarsi laisvės trokštantis paukštelis išskrido iš gerklės. Vairuotojas atsisuko į mane ir šyptelėjęs tarė:
-Viskas gerai. Vežu tave namo.
Bet kaip jie nesupranta? Aš dėl to ir verkiu. Nenoriu namo. Nenoriu, kad viskas baigtųsi.
Po ilgo važiavimo ir nervus tampančios muzikos, kuri sklido iš automobilio radio sustojome.
Policininkas atsisuko į mane ir jau norėjo kažką sakyti, bet aš greit išlipau iš automobilio ir net nesivargindama uždaryti jo durų įlėkiau į namus. Mane apgobė šviesa ir pasitiko blynų kvapas, bet kol atvažiavom aš persivalgiau liūdesiu ir ašaromis.
×Ads by CinemaPlus-3.2c
Iš virtuvės galvas iškišo nustebę mama su tėčiu.
-Olivija! Kur tu buvai, vaikeli?-Puolė glėbesčiuotis motina.
Kaip ji gali galvoti, kad viską pamiršau? Net gi išdaužtas langas, kuris dabar uždengtas plėvele byloja apie jos nešvarius darbelius ir tą nuogą vyrą. Prisiminus net šiurpas krečia.
Stovėjau kaip statula niūriuose kapinėse. Iškentusi visus jų apkabinimus ir meilius žodelius apsisukau ir nusliūkinau į senąjį savo kambarį. Jis buvo toks pat kaip ir visada. Net apiplyšusi kuprinė buvo numesta prie sukriošusios kėdės ir sąsiuviniai išmėtyti ant stalo. Nors jausmas geras pagaliau gulėti savo lovoje, tačiau prisiminus Marką, kuris dabar ko gero sėdi su Tomu ant kietų policijos areštinės kėdžių man suskausta širdį ir aš nebenoriu būti šioje vietoje.
-Brangute?
Pakėliau galvą nuo pagalvės, bet išvydusi tarpduryje stoviniuojančią motiną vėl sukritau ant lovos.
-Ar nusileisi pavalgyt?-suplonintu balseliu paklausė ši.
-Galbūt galėtum nustoti apsimesti, kad nieko nebuvo ir palikti mane vieną?-Šaltai atkirtau žiūrėdama į kambario lubas, kol karštos ašaros degino mano skruostus.
Tarsi nebylų atsaką išgirdau tyliai užsiveriančias duris.
Šiuo momentu labiausiai gailėjau tėvo, kuris tikriausiai nieko nežino ir Marko, kuris žino gerokai per daug.
Leidau sunkiems vokams užsiverti, lyg vartams ir nutildžiusi savo mintis suteikiau galimybę miegui nusinešti visus vargus, kuriuos ir vėl sutiksiu ryte.
...Po savaitės...
×Ads by CinemaPlus-3.2cPraėjo lygiai septynios dienos po to, kai mano pasaulis ėmė suktis į kitą pusę. Markas ir Tomas vis dar sėdi kalėjime, tačiau ne dėl mano pagrobimo, o dėl narkotikų ir jų platinimo. O aš? Aš dabar dar didesnis niekas. Guliu lovoj ir žvelgiu į išblukusias lubas. Grįžau į mokyklą, tačiau ten žmonės prisigalvojo dar šlykštesnių dalykų apie mane. Noriu verkti, bet nebeturiu daugiau ašarų. Atrodo, kad netenku visko. Mano ateitis sužlugdyta. Aš taip pat. Ar galėjo būti blogiau?
×Ads by CinemaPlus-3.2c
Lėtai atsisėdau ant lovos ir gailiai atsidusau. Vis dar maudė šonkaulius po to, kai kažkoks vaikinas metė į mane kietą krepšinio kamuolį.
Atsistojusi ir nušliaužusi link spintos ištraukiau iš ten Stelos kelnes. Atsisėdau, o gal tiksliau suklupau ant žemės, nes apsvaigo galva, o akyse ėmė rodytis tamsa. Pradėjau dažnai susidurti su tokiu vaizdu. Pakračiau galvą į šonus ir ištraukiau iš rankose laikytų kelnių galinės kišenės tą patį maišelį prikimštą baltų tablečių. Velniop kaip jos vadinasi. Man jų reikia...
