Kojos nešė mane į seniai lankytą vietą. Šiltas vėjas taršė mano plaukus ir mintis, kol rankoje gniaužiau tabletes.
Tvirtai apsisprendžiau.
Praskleidžiau žaliai lapais apaugusias šakas, kad galėčiau įžengti į medžių tvirtovę. Dėjau koją po kojos išmindžiotu takeliu, kol pagaliau išvydau savaičių savaites neregėtą suoliuką. Susmukau ant jo ir ištiesusi delną prieš save atlaisvinau pirštus.
Baltos tabletės primenančios žiemą trynėsi viena prie kitos mano drėgname delne. Tvirtu žvilgsniu nužvelgiau jas skaičiuodama.
48. Ar turėtų užtekti? Nenoriu paskui žvelgti tėvams į akis gulėdama ligoninės lovoje.
Netrukus nebesukau dėl to galvos ir mano gerkle viena po kitos slydo nuodai.
Mintys iš lėto grimzdo į ramybę, lyg sunkus akmuo gilioje jūroje. Mano delnas ištuštėjo ir aš pamojavau juo sau prieš veidą tarsi atsisveikindama su savimi.
[***]
Nežinau ar ilgai gulėjau ant kieto suoliuko, bet nugara jau ėmė skaudėti. Buvau pažadinta iš malonaus miego šalto vandens, kuris buvo užpiltas ant mano įkaitusio veido. Prieš akis išryškėjo rimtumo kupinas Marko veidas.
-Kiek išgėrei?-Šis prieš nosį atkišo tuščią maišelį.
-Keturi ir aštuoni.-Parodžiau pirštais sukikendama.
-Dvylika?
-Ne ne ne!-Skardžiai nusijuokiau.-Ke-tu-rias-de-šimt-aš-tuo-ni,-lėtai suskiemenavau.
Jo akys išsprogo ir vaikinas jau norėjo stotis nuo suoliuko, tačiau bijodama, kad jis gali išeiti ir palikti mane vieną sugriebiau jam už riešo.
-Pabūk. Gerai?
Marko akys prisikaupė ašarų, lyg išdžiuvusios balos po lietaus ir jis lėtai palinksėjo.
-Neverk. Man viskas gerai.. O kaip sekasi tau, geriausias drauge?
-Gerai,-Jis iš visų jėgų stengėsi nuslėpti virpantį balsą.-Tomo draugai sumokėjo užstatą ir dabar mes laisvi.
-Labai gerai,-neaiškiai sumurmėjau, nes liežuvis ėmė pintis ir kliūti už kreivų dantų.
Trumpam atitraukiau dėmesį nuo Marko rudų akių ir pažvelgiau į viršų. Pro šakas skverbėsi ryškūs spinduliai. Ar tai mano šviesa tunelio gale?
-Tavo akys gražios,-pasakau šypsodamasi ir užmerkdama savąsias.
Dar spėjau išgirsti kaip Markas bandė ginčytis sakydamas, kad mano vistiek gražesnės ir tada širdis sustojo plakusi, kraujas sustingo. Miriau...
[***]
Šaltame kambaryje, kuris dvelkė mirtimi ir gėlėmis buvo pergrūstas žmonių. Čia susirinko daug nepažįstamųjų ir turbūt pusę mokyklos. Mažoji Alisa spaudė Marko ranką, o jis ilgesingai žvelgė į priekį. Stela, Maksas, Adamas ir Medis taip pat buvo čia. Adamas buvo kaip niekad rimtas, tačiau nei vienas iš čia susirinkusių nedrįso net šyptelt.
Šios ceremonijos pažiba buvo Olivija. Ji gulėjo raudonmedžio karste. Jos rankų šaltį galėjai jausti neliesdamas, o išblyškęs veidas buvo baltesnis, net už merginos suknelę. Tačiau ant lūpų žaidė šypsenėlė. Tokia pati kaip ir visad. Atrodė lyg ji tik miega. Miega ir sapnuoja. O galbūt kalti narkotikai? Gal jie taip ir nenustojo veikę?
Pabaiga. Daug nekalbėsiu, tiesiog Ačiū visiems skaičiusiems ir Iki pasimatymo ^^
