Sėdėjau ant suoliuko niūriame miške. Markas išėjo. Nežinau kur ir nežinau kada. Tačiau jis išėjo ir nesirodo jau trečia savaitė.
Atsispyriau koja į žemę ir suoliukas susvyravo pirmyn, atgal. Visai kaip ir mano pasitikėjimas vaikinu, kurio besišypsantis veidas neišblunka iš mano atminties.
Pakilau nuo suoliuko ir giliai įkvėpusi šviežio oro nupėdinau namo. Jau temsta, o mamai pažadėjau grįžti vakarienės.
Dvylika dienų iš eilės aš išeidavau iš namų iš pačio ryto ir grįždavau tik vėlai naktį, kai visi jau miegodavo. Grįžusi visada rasdavau atšalusią vakarienę ant stalo paliktą mamos.
Tačiau šįkart namo duris pravėriau ankščiau. Vistiek turbūt jis nebūtų pasirodęs.
Kai įžengiau į virtuvę mama ir Robertas buvo pradėję valgyti. Garuojanti daržovių sriuba jau laukė manęs padėta ant stalo. Nieko nelaukdama tyliai atsisėdau ir ėmiau valgyt prieš tai dar sumurmėjau visiems palinkėdama skanaus.
Mama neslėpė šypsenos, nes Robertas negeria jau šešta diena ir dar susirado darbą kažkokiame garaže. Viskas ėmė gerėti, tačiau aš nesidžiaugiu tuo, nes tąkart kai Markas viską papasakojo apie save ir atrodė, kad viskas geriau ir būti negali-jis išnyko. Taigi kas sakė, kad šita laimė negali dingti?
-Kaip sekėsi mokykloje, Olivija?-Perdėtai rūpestingas tėvo balso tonas kreipėsi į mane.
-Dabar pavasario atostogos,-nepakeldama akių nuo maisto atsakiau monotonišku balso tembru.
-Tačiau tu retai būni namie.
-Susiradau keletą draugų.
-Tikiuosi jie neišves tavęs iš kelio,-bandė pajuokauti jis.
Lėtai pakėliau galvą ir atidžiai įsižiūrėjau į jį. Jis elgiasi taip tarsi nieko nebūtų buvę, tačiau buvo. Ir aš negaliu visko iškart pamiršti. Negaliu galvoti, kad viskas nepasikartos.
Galvoje sukosi daug minčių kaip galiu jam atsikirsti, tačiau aš nusprendžiau duoti jam šansą.
-Gali nesijaudinti.
[***]
Atsibudau išpilta prakaito. Atrodė tarsi kažkas mane smaugtų. Nieko nesupratau ką darau. Apsirengiau įprastais drabužiais ir net nespėjau apsidairyti, kaip jau stovėjau netoli miško.
Turbūt vaikščiojau per miegus, nes megztinį apsivilkau išvirkščia ir tik dabar supratau ką darau. Turbūt ta kasdieninė rutina mane paveikė. Namai, miškas, namai, miškas, lyg išprotėjusi.
Šiek tiek pastovėjau vietoj kol viską įsisavinau. Jau ruošiausi eiti namo, bet apsisukau ir ristele nubėgau gilyn į mišką. Man tik reikia įsitikinti, kad jo ten nėra.
Praskleidusi tankias šakas žengiau žingsnį į priekį. Tada viskas vyko labai greitai. Aš pamačiau vaikino kūną išsitiesusį šalia suoliuko. Pasileidau bėgti link Marko, bet staiga pakirto kojas ir susidūriau su kieta žeme. Tada aš tiesiog šliaužte nušliaužiau prie jo.
