-Kodėl man atrodo, kad tu ne šiaip sugalvojai pabėgti?
-Nežinau,-papūčiau lūpas.-Galbūt tu per daug galvoji...
-Nagi... Aš tau sakiau tiesą. Tu irgi turėtum.
Mano galvoje užvirė karas tarp melo ir tiesos. Būtų labai nesąžininga jam meluoti, nes jis sakė tiesą. Bet ką daryti man? Mano tiesa nėra labai graži ir ji net nedėvi drabužių. Tačiau juk mes draugai, o draugai paslapčių neturi.
-Grįžusi namo po mokyklos užtikau mamą su kitu vyru,-kalbėjau gėdingai nuleidusi akis į sunertus pirštus. -Jie buvo nuogi... Ant grindų.
-Bet tai tavo mamos darbas, tiesa?-Jis reagavo ramiai ir negirdėjau jokio pasišlykštėjimo jo balse.
-Ji niekada nesivedė klientų į namus. Dėl manęs. Ir be to, ji minėjo, kad metė šį darbą ir susirado kitą, po to kai tėvas nustojo gerti ir taip pat ėmėsi darbo,-viską greit išbėriau ir užsikėlusi kojas ant suoliuko prisitraukiau jas prie krūtinės.
-Neturėtum galvoti apie tai,-jis paglostė mano kelį.-Dabar mes bėgam, prisimeni?
-Taip,-nusijuokiau nubraukdama ašarą, kurią nesugebėjau išlaikyti akyse.
Nors vaizdo pamatyto šiandien ištrinti iš prisiminimų nepavyko, tačiau jaučiausi ramiau pasidalindama šia šlykščia paslaptimi su Marku. Jis manęs nesmerkė dėl to ir nežemino, tiesiog viską priėmė, lyg paprastą dalyką.
-O kur mes miegosim?-Atsisukau į jį.-Jau temsta.
-Žinau vieną vietą,-tarė šiek tiek pamąstęs.-Bet reikia eiti.
-Oh... Nemėgstu eiti..-suurzgiau.-Bet geriau einam,-greit sumaliau žodžius kai išgirdau tolumoje dūžtančius butelius ir girtų žmonių šūksnius.
Stryktelėjau nuo suoliuko ir su Marku nuėjom šaligatviu apšviestu žibintais. Tai truputį vertė mane jaustis saugesne, bet tik truputį, nes kas antras žibintas mirksėjo, kaip iš kokio siaubo filmo.
-Čia šiurpu...-tyliai sušnabždėjau kai pasukom į gatvę, kurioje nebuvo jokio apšvietimo.
-Bijai?-Linksmai tarė, tarsi bijoti būtų labai juokinga.-Jau netoli.
Jis paėmė man už rankos, kai pasukom dar kartą ir dabar galėjau matyti tik mėnulį, kurį po truputį dangstė debesys
Galiausiai sustojom prie kažkokio dalyko, kurį iš pradžių palaikiau arkliu, bet paskui supratau, kad tai sena, akmeninė ir jau aptrupėjusi tvora.
-Perlipsi?-Paklausė Markas būdamas anapus tvoros.
-Taip,-trumpai atsakiau.
Tvora vos siekė mano pilvą, taigi sunku nebus. Įsikibau į atsikišusį akmenį ir uždėjusi koją ant žemiau esančio akmens nesunkiai atsidūriau šalia juodo silueto.
Markas vėl sugrėbė mano delną ir nusitempė arčiau pastato. Buvau labai išsekusi. Nebeturėjau jėgų klausinėti, o akys jau apsiprato prie tamsos ir po truputį merkėsi.
Jis atidarė kažkokį siaurą langelį, iš tikrųjų nesu įsitikinusi kas tai, nes tamsa ir nuovargis jau darė savo. Vaikinas paleido mano delną palikdamas jį vėl šalti ir pasilipęs ant dailiai sukrautos plytų krūvos įlindo į vidų. Pasekusi jo pavyzdžiu net neįsivaizduoju kaip atsidūriau viduje. Čia taip pat nebuvo šilta ar šviesu, bet daug geriau nei likti lauke.
-Pagaliau,-nusižiovavau.
Markas nusimovęs savo megztinį patiesė jį ant žemės ir padėjo kažką vietoj pagalvių. Atsigulusi susiriečiau į kamuoliuką, kad nebūtų šalta ir, kad užtektų vietos Markui. Netrukus ir jis susirangė šalia manęs. Sakyčiau netgi labai arti... Paskui jis prisiglaudė dar arčiau ir tvirtai mane apkabino.
Mano kakta buvo atremta į vaikino krūtinę. Jo smakras ilsėjosi ant mano pakaušio, o rankos šildė liemenį. Jis buvo taip arti, kad negalėjau nė pajudėti.
-Ką darai?-Dusliai sušnabždėjau.
-Nenoriu, kad sušaltum, Olivija.
