- Tai kada jis pradės veikti?-Atsainiai paklausiau.
-Manau, už keliasdešimt minučių.
Pažiūrėjau į savo rankas. Tada jos pasirodė tarsi ne mano. Pamojavau su delnu sau prieš veidą netyčia užkliudydama ir nosį. Manau, kad ir ji ne mano. Kiek prisimenu turėjau mažesnę. Sužvairavau bandydama pamatyti ją, tačiau vaizdas labai išsiliejo, o galva ėmė svaigti. Pradėjau stipriai purtyti ją į šonus. Įdomu ar tai dėl narkotikų?
-Turbūt jau veikia,-pasigirdo Marko prikimęs balsas primindamas, kad jis vis dar greta manęs.
Greit pasuku galvą į jį ir jo veidas ištįso, lyg tešla.
-Ką?-Pradėjau keistai kikenti.-O, Dieve, kas tavo veidui?-Iš nuostabos prisidengiau burną ranka. Jo veidas pradėjo banguoti, o nosis artėjo prie manęs.-Valdyk savo nosį!-suspigau.
Jis juokdamasis užvertė galvą, o aš norėdama pabėgti nuo vaikino gąsdinančios nosies atsistojau, bet žemė ėmė greitėdama suktis, lyg karuselė ir aš neturėjau kito pasirinkimo. Mano užpakalis skaudžiai atsidūrė ant žemės.
[***]
Plačiai atmerkiau akis bandydama ką nors įžiūrėti, tačiau jau buvo gerokai sutemę. Supratau, kad aš vis dar miške guliu ant kieto ir nepatogaus suoliuko, o mano galva ilsisi Markui ant kelių.
Rytoj šiek tiek prasiilginsiu pavasario atostogas ir praleisiu pamokas, o antradienį teks ir vėl eiti į mokyklą. Dviejų savaičių atostogos atrodė labai ilgos, bet vistiek nesijaučiu labai pailsėjusi. Namo turbūt šiandien taip pat negrįšiu. Tačiau kam rūpi. Dabar jaučiuosi gerai.
[***]
Pajaučiau sujudant Marko kūnui.
-Pakėliau galvą ir suraukiau antakius.
-Man reikia į tualetą,-atsistojęs šyptelėjo jis.-Beje,-beeidamas atsigręžė į mane.-Labas rytas.
Šypsodamasi pavarčiau akis ir nusukau žvilgsnį į kitą pusę.
Galėjau bent telefoną pasiimti. Tikiuosi mama neieško manęs. Nemėgstu teisintis kur buvau visą naktį, nes visad tenka meluoti. O dažniausiai sumalu kokią nors nesąmonę, tad mama neturi kito pasirinkimo kaip tik patikėti. Taip... Aš labai nemoku meluoti.
-Kaip jautiesi?- Paklausė jis atsisėsdamas ant suoliuko.
-Keistai... Dar svaigsta galva, bet tikrai maniau, kad bus blogiau.
-Bet narkotikai nėra gerai,-pamokančiai tarė vaikinas.
-Ir tai girdžiu iš to, kuris juos vartoja.
-Taip, tai gana keista,-nusijuokė jis.-Bet todėl ir žinau, kad tie atrodantys visai nekati milteliai yra ne žaidimas, o kuo tikriausi spąstai.
Norėjau paklausti kodėl tada jis nebandė manęs sustabdyti, bet iš dalies bijojau atsakymo, todėl žodžiai liko neištarti. Žinau, kad paskui gailėsiuosi ir jausiu tą kankinantį jausmą, bet viskas galiausiai atslūgs. Esu patyrus šį jausmą. Nesuskaičiuojamą kartų.
-Gerai,-stipriai linktelėjau užmerkdama akis.-O dabar turbūt turėčiau grįžti namo.-Pakilau nuo suoliuko ir prieš išeidama atsisukau į Marką.-Iki.
-Iki.
[***]
Vakar grįžusi namo turėjau išklausyti dvigubą moralą. Kadangi dabar Robertas bando įsijausti į tėvo vaidmenį. Kažkiek jaučiuosi dėl to laiminga, bet jis gerokai persistengia, o tai erzina.
Įžengus pro mokyklos duris į mane plūstelėjo kvepalų ir šviežių bandelių kvapas. Tai priminė mano pilvui, kad jis dar nieko nevalgė ir nori, kad duočiau jam ko nors valgomo. Džiūgavau, kad jis sugurgė tyliai, nes pro mane tuo tarpu praėjo būrys merginų, kurios būtų pasinaudojusios tuo. Aišku, kad jos nebūtų nupirkusios tų taip gardžiai kvepiančių bandelių.
[***]
-Labas, gražuole.
Per ilgąją pertrauką prie manęs atsisėdo Etanas. Negaliu suprasti ar jis apsimeta maloniu, ar tikrai bando tokiu būti. Tačiau šis vaikinas negali pasigirti gera reputacija.
-Labas,-susigūžiau pasijusdama nejaukiai.
-Atstok nuo šios vargšelės,-kandžiai nusijuokė Violeta.
Na, ši moteris net nebandė apsimesti malonia.
-Aš tik bandau būti draugišku,-skėsčiojo rankomis Etanas.
Ir žinoma tada mano pilvas turėjo prakalbėti. Garsiai.
-Tu alkana?-Paklausė vaikinas.-Palauk.
Man nespėjus atsakyti jis iš kuprinės išsitraukė raudoną ir turbūt labai saldų obuolį ir atkišo jį man.
-Skanaus.
-Ačiū,-nusišypsojau jam paimdama nuostabiai prieš šviesą spindinti obuolį.
