Kai kurie žmonės yra visai ne žmonės. Iš jų beliko tik žmogiška kaukė. Jie neturi jausmų. O gal turi? Tiesiog slepia savo tamsioje širdyje nenorėdami pasirodyti esą silpni?
Žmonės... Aš jų niekada nesuprasiu. Vienas iš tokių ir mano tėvas.
Robertas vakar neradęs ant stalo pietų suniokojo svetainę ir negana to dar trenkė mamai. Ji išsigando ir užsirakino mano kambaryje. O tėvas neatidaręs durų kažkur išlėkė ir grįžo tik paryčiais.
Į mokyklą šiandien nėjau... Pirmiausia dėl to, nes bijojau sutikti rūstų tėvo veidą, o antrą nemiegojau visą naktį, todėl dabar jaučiuosi, lyg lavonas. Užmerkiau akis tik tada kai grįžo Robertas. Galbūt giliai širdyje bijojau, kad jis gali nebegrįšti? O gal norėjau, kad šis vyras daugiau niekada nebeįkeltų čia kojos?
Kad ir kaip bebūtų jis grįžo.
Pakėliau galvą, kuri buvo nuleista į vis dar suplyšusius sportbačius. Ėjau į savo įprastą vietą kaip niekad lėtai. Norėjau susitikti su Marku, nes praeitą kartą nepavyko. Tik gaila nežinau kada jam baigiasi pamokos, mat esu įsitikinusi, kad jis čia ateina pasibaigus pamokoms. Visai kaip ir aš. Tad nutariau tiesiog palaukti.
Atėjau kaip ir visad prie to pačio medžio. Jis turbūt jau nebeišskleis žalių lapų kaip visi čia stūksantys medžiai. Bet man patinka, kad jis kitoks.
Atsisėdau atsiremdama į jį ir atsidusau patogiai įsitaisydama. Tačiau pašokau iš vietos kai pajaučiau, kad kažkas greitai prisėdo šalia manęs.
-Hey, čia aš..-pažįstamo balso vaikinas padėjo ranką ant mano peties.
-Oh..-šįkart atsidusau iš palengvėjimo ir pasukau galvą į Marką.-Labas.
Nusišypsojau kuo nuoširdesne šypsena. Nenorėjau, kad jis laikytų mane nedraugiška surūgėle (kokia turbūt ir esu), todėl bandžiau taisyti situaciją.
Juodaplaukio mėlynos akys staiga išsiplėtė, bet paskui jis taip pat pasekė mano pavyzdžiu ir nusišypsojo šilta šypsena.
-Labas, Olivija.
Nusukau galvą ir sutelkiau dėmesį į priekį, bet šypsena neblėso nuo mano veido. Didžiavausi savimi. Pasirodo dar galiu būti draugiška, bei maloni su kitais.
-Šiandien tu laiminga,-pastebėjo jis.
Vis dar galėjau jausti įbestas jo dangiškas akis į mano raustantį skruostą.
-Taip..
Vėl atsisukau į jį ir netramdžiau besiveržiančios šypsenos. Ji buvo plati ir pati nuoširdžiausia.
Geras jausmas turėti draugų. Tiksliau, turbūt, kad geras. Nes nežinau ar Marką galiu laikyti būtent tokiu. Mes svetimi, lyg praeiviai prasilenkiantys gatvėje.
