Aš pasirinkau širdies balsą

41

***

-Kas čia per vieta? - nusivaliusi ašaras išlipau iš automobilio. Emanuelis žiūrėjo į į jūrą. Apsidariau dar kartą. Graži vieta.Nusukusi žviglsnį išvystų namo  pamatus.Kiek suprantu pastatas buvo nugriautas, nes matosi. Graži vieta būtų čia gyventi ir numirti. Išlike net sodo gėlynai. Su mano mamos mėgstamiausia gėlemis...Koks sutapimas...Bet nors ši vieta apleista, bet gėlynas iki šių dienų tvarkomas. Tai gerai matosi, - Kas čia per vieta? - pakartoju klausimą. Pagaliau mane prisimindamas Emanuelis atsako

-Tai ta vietą, kurioje grįžtu į praeitį

-Kaip suprasti?

-Čia namas, kurį statėme kartu su tavo motina... Važiuodami pro šalį sustojome čia. Vieta tokia graži buvo, jog nesugebėjome palikti jos per visą naktį, - kodėl jis taip man pasakoja? ,- Tavo motina buvo nepaprasta moteris...Ji mylėjo mane , o aš ją. Prisimenu kiekvieną rytą praleistą šiame name...Rytais ji kepdavo duoną...- jis nusijuokė- Ji nemokėjo gaminti, todėl rytais pabuzdavau su prisvilusios duonos kvapu...Ji visuomet sakydavo, jog išmoks keptti ją...o aš jei kartodavau, jog neleisiu jos švelnioms rankoms dirbti...Juk ji mano karalienė...

-Kas nutiko šiam namui?

-Sudeginau jį, kai ji pabėgo pas tą šunį

- Nedrįskit, kalbėti apie mano tėtį taip...

-Kai sužinosi tiesa...

-Nenoriu, žinoti jokios tiesos. Žinau, tai kad mama padarė didelę klaidą pamilusi jus...Ji nebūtų susižavėjusi žudiku...nebūtų ...o mano tėtis ją išgelbėjo nuo jūsų...Viskas...- jis žiūrėjo į mane, bet nieko neatsakė. Ir tai erzino. Maniau ims manęs rėkti.

-LETICIJA TU MAN KAIP DUKRA, NELEISIU TAM TIPUI ,NEI KAM NORS KITIEMS SKAUDINTI...

-Kaip dukra? Tai absurdas, važiuojame iš čia...

-Leticija...

-Atstokite nuo manes...aš jums jokia dukra...Mano tėvas ir mama žuvo avarijoje. Jūs esate mano puseseres vyras...Tik tiek...

***

Dvi savaites praleidau Neapolį pas tėvus. Nors kelias dienas turėjau nuvykti į Milaną nusifotografuoti. Su kiekviena diena jaučiuosi vis geriau. O susidare darbai neleidžia galvoti apie jį. Šiandien ir vėl grįšiu į Milaną. Prieš, tai aplankysiu tėvus. Žinoma tikruosius tėvus galiu aplankyti tik kapinėse ir jie niekada nepasakys tau nei vieno žodžio.Neapkabins.Nepasakys-,,myliu tave".  Eidama į kapines su mamos mėgstamiausiomis gėlėmis sustingau išvydusi klūpantį žmogų šalia kapo. Susitvarkiusi juodą skarelę priėjau arčiau ir pasibaisėjau dar labiau išgirdusi Emanuelio žodžius

-Mano gražuole. Iškasčiau tą šlykštynę, kuris guli šalia tavęs,- sustingau. Mane pažino apsauginiai. Buvau įniršusi, negi jo apsauginiai man nebūtų leidę praeiti neatpažintų? Žvilgtelėjau į Budelį. Jis kelia man šiurpą, - Ak, mieloji, jei galėčiau ir vėl išgirsti tavo plakančia širdį,jog ir vėl ant tavo krūtinės galėčiau padėti savo galvą...Tavo širdis per tą šlykštynę guli atšalusi...Jei būčiau patikėjusi tavimi...jei būčiau ...

-Ką jūs čia veikiate? - neištvėrusi klausytis jo kalbų paklausiu.Emanuelis šiek delsė, bet atsistojęs žvilgtelėjo į mane. Jo akys nukrypo ties mano rankų, kuriose nešiau astras

-Astros,- Jis atsikvėpė ir išsiėmęs nosinaitę iš švarko ir nuvalo veidą. Ar tai buvo ašaros? ,- tavo motinos mėgstamiausios gėlės...

- Taip, tai jos mėgstamiausios gėlės...