Aš pasirinkau širdies balsą

10

Jau maždaug valadnos sėdžiu priešais patį negailestingiausia demoną .Tikrai negersiu šios kavos , o jis suvokęs tai, tuoj pat lieps išeiti .Ši kėdė tikrai pati nepatogiausia kokioje esu tik sėdėjusi ,net kojas paskaudo , tad šiek tiek pakrutinu kojas ir už tai sulaukiu jo žvilgsnio . O , Dieve pagelbėk man .Ar kažkas jam sakė jog jo akys tokios gražios ,jog net pakerta kojas .Žinau , jog kvailystė ,bet jos tikrai mane šiek tiek veikia .Jei jis būtų normalus žmogus , tiksliau geras žmogus nedvejodama būčiau iš tų merginų kuri būtų susižavėjusi jo grožiu .Jis tikrai labai gražus ir kuo toliau tuo labiau tai suprantu .Jis labai panašus į grynakraujį Italą , kitaip nei aš .Mano oda žymiai šviesesnę ir tai tikriausiai paveldėjau iš lietuvės motinos .Iš jos paveldėjau ir žalias akis , atsimenu vaikystėje tėtis sakydavo ,,Tavo akys tokios žalios kaip pavasario žolės Lietuvoje " .Ir toliau stebėjau kaip puskvaišė jį .Jis kažką pasirašinėjo ant dokumentų su ,,auksiniu rašikliu ".

- Matau , jog tu tikrai negersi tos kavos , tiesa ? - Pakėlęs akis nuo dokumentų paklausia abejingu balsu .Pagaliau suprato - Gal man pakviesti apačioje esančius senuosius tavo draugus , jog per prievartą sugirdytų ?

- Jei bandote įbauginti jums nepavyks , - jis padeda tušinuką ant lapų aiškiai rodydamas susidomėjimą - Turiu omeny pradėsiu taip rėkti ,kad ne tik išgirs šio pastato darbuotojai ,bet ir visą ši Milano gatvė tada teks jums atsakyti kodėl aš rėkiu -Jis nusišypsojo ,bet ta šypsena nebuvo švelni , o kaip tik aštri ir baisi ,kad akimirksniu norėjau bėgti kur kojas neša

- Mažute , sienos nepraleidžia nei kulkos garso , o manai ,jog praleis tavo balsą? - pašaipiai paklausia ir piktai pasižiūrėjau į jį ,- Aš ir taip manau.

-Jūs esate , siaubingas , žiaurus ir apgailėtinas žmogus - Jis pažiūrėjo į mane ,bet nieko nesakė ,bet jo akys apsiniaukė dar labiau .Jis ir vėl grįžo prie savo darbo .Pasižiūrėjusi į atspindį nuo spintelės pastebiu ,jog neturiu savo grandinėles .Mamos grandinėlės tai mažas auksinis kryžiukas .Negali būti aš ją turėjau virtuvėje ,nors galbūt ne .O jei pamečiau gatvėje ?Tikiuosi ,jog ne ,- Ar galiu eiti ?

- Sakiau , jog kol neišgersi šios kavos iš šios vietos neisi

- Aš pamečiau grandinėlę ,man ji svarbi aš tik surasiu ją ir ateisiu

- Man neįdomu

-Aš trumpam, - stojausi eiti ,bet jis sušuko

- Lik ten, kur esi ! -net pačios kojos pačios sulinko ,vos tvardausi nepravirkus .

- Supraskit aš ją tikriausiai pamečiau , o tai mano tėčio dovana mano mamai mano gimimo dieną , tai mažas kryžiukas su grandinele - nors nesuprantu kodėl tai jam pasakoju iš jo veido suprantu ,jog jam neįdomus mano jausmai ir tuo labiau aš .

-Iš karto suprato,jog tau gimus jiems reikės daug melstis

- Beširdis - Jis atsidarė stalčių ir pakėlęs ranką prieš veidą parodė mano grandinėle

- Šita ?

- Taip ...Kur radote ?

- Prie knygų lentynos , kitą kartą nelysk ten kur tau negalimą ir daugiau be mano žinios nei žingsnio neženk į mano kabinetą ,nes pasigailėsi - padėjęs ant stalo pasako ,o aš tuoj pat paėmiau ją .Truko ,ne turėtų daug kainuoti ją pataisyti , nunešiu kai gausiu pirmuosius pinigus , - Gana tęsti šį žaidimą , gali atsiprašyti ir eik savo keliais , nenoriu daugiau tavęs čia matyti trukdai dirbti .

- Atsiprašyti ? - sarkastiškai nusijuokiu - Aš ...aš niekada jūsų neatsiprašysiu jau geriau išgersiu šią kavą ...Ne geriau pradės gyvūnai kalbėti, laikas pradęs suktis atgal , bet aš jūsų niekados neatsiprašysiu , tokio kaip jūs .. - Jis pažiūrėjo į mane su pašaipa ir nustojau kalbėti