Aš pasirinkau širdies balsą

1

Aš pasirinkau širdies balsą

Nebijojau sudegti

IR JI MANĘS NENUVYLĖ

Kartais, kad taptum laimingu turime patys susikurti savo pasaką ir nesvarbu, jeigu tavo odą drasko šimtas rožių spyglių... -Lejakat-

Užėjau į blizgančią baltą palatą. Apsidairęs išvydau senelį gulintį be gyvybės ženklų. Keista matyti dabar silpna žmogų, kuris visuomet būdavo toks energingas ir pasitikintis savimi, jog visi aplinkiniai semdavosi jo pozityvumo. Jis buvo tas, kuris patalpoje buvo stipriausias žmogus. Tarsi stipriausias liutas Afrikoje. Nežinau kas labiau mane sukretė ar senelio pablogėjusi sveikata ar tai, jog koridoriuje po daug laiko pamačiau šeimos narių žvilgsnius. Tėvas Frankas beveik nepasikeitė, visuomet tvirta laikysena ir be gailesčio žiūrinčios akys į mane. Kaip ir tą naktį kaip be kruopelytės gailesčio išmetė mus su motina iš namų. Jo akyse liko tas pats pyktis ir pasibjaurėjimas. O seses ir brolių ? Jie abejingai į mane žiūrėjo tarsi į prašalaitį. Kai pastarajį kartą mačiau seserį Isabela jai buvo tik dešimt metų. Ji buvo liesa ir aukšta, paveldėjo mamos baltą odą ir šviesius plaukus, todėl prisimenu, jog senelis jos nemėgo, kadangi nebuvo nei kiek panaši į Moretti. Ji nepasikeitė lygiai tokia pati tik dabar suaugus. Brolis Ričardas tikra senelio kopija, aukštas ir tamsiai rudų plaukų ir kaip mūsų šeimai būdinga tamsus Itališkas įdegis. Kai paskutinį kartą jį mačiau jam buvo dvyliką, tik dvejais metais jaunesnis už mane. Tą kartą paskutinį kartą broliškai susimušėme, po tų atostogų Monake, Prancūzijoje tėvas nenorejo ,jog jo vaikai bendrauti su manimi ir su jų motina. Taigi, jiems teko augti su tėvu šeimos dvare , o man su dėdė ir motina įvairiose pasaulio kampeliose. Kaip paukštis priverstas anksti palikti lizdą ,išskridau, bet savo gimtųjų namų nesukūriau nei už vandenyno. Koridoriuje mačiau ir kitą brolį Motiejų su kuriuo niekuomet nebuvau matęs realybėjė, tai iš tėvo antros santuokos su žmona Elena. Pagal viską jam turėtų būti septynioliką. Keista kalbėti apie žmonės, kurie turi to paties kraujo, bet nei aš jų nei jie manęs nepažįsta. 

Beprasmiška prisiminti praeitį,bet žinau jog ji mane vis tiek persekioja, kad ir kaip bandyčiau pabėgti ir šis susitikimas geriausias to įrodymas. Priėjęs prie senelio prisedu ant kėdės priešais jį. Šis žmogus buvau labiau artimas nei kas nors kitas, jis padėjo man atsistoti ant kojų kai buvau paprasta gatvės šiukšlė. Kai buvau patikėjęs ,kad aš išties esu nepataisomas žudikas. Senelis tik pasakė, jog klysti žmogišką ir klysta tik protingi ir drąsūs žmonės , o paskui dar pridūrė biblijos žodžius ,,Kas iš mūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį". Be senelio atsistoti ant kojų padėjo ir Arčis, senelio jaunesnysis brolis, kuris už jį jaunesnis gerokai daug. Senelis ir Arčis vieninteliai žmonės, kurie iš tikrųjų mane suprato kaip žmogų, o ne kai naudos šaltinį ir ,,nesantuokinį vaiką", paleistuves ,narkomanes sūnų ,kuri susidėjo su savo vyro broliu. Nors tiesa yra visai kitokia. Mano tėvas ne mano dėdė Fredis ,o tas tipas žiūrintis į mane kaip į jo buvusios žmonos ir brolio išdavystes vaisių. Išgirdau skausmingą senelio atsidusimą.

- Seneli? Girdi mane ? - Išvydau kai jis atmerkė nublukusias akis. Jos jau nebuvo ryškios rudos kaip anksčiau ,jos buvo nublukusios ir tarsi jose kažko trūko ,-Maniau ,jau ne išsikapstyti ,bet klydau operacija puikiai pavyko. Žinoma šiek tiek teks gulėti ligonineje...

- Ali, čia matai kvailį gulintį ? - nuo senelio ironijos nusišypsau.

- Juokauji ...Vadinasi jau sveiksti

-Aleksandrai Gajau Moretti, juk esi per daug protingas jog apie tai dar ir kalbėtumėmės - Senelis pažiūrėjo į mane piktai ,vaikystėje bijojau to žvilgsnio , bet tik ne dabar ,taip pat piktai pasižiūriu į senelį .Užkliuvo ir jo kreipimasis į mane. Jis niekada manęs ne vadindavo taip. Antras vardas skamba kilmingai, anaiptol nesu toks, nors mano giminė kilus iš garsios giminės.Mano giminė tuo ir naudojasi, nors kvaila, juk seniai baigėsi tie laikai, jog titulas ir turtai atneš tau galios, dabar galia atneša tik tavo nematoma juodoji pusė, - Norėjau su tavimi pasikalbėti, kol aš neišėjau anapilin pas savo priešus , - nusijuokia jis , nors tai nebuvo panašu į juoką- Aleksandrai Gajau Moretti Milano grafe , ar gali priminti kiek man metų ? Manau ,jau ties 84 ir 89 ar gi ne taip ? Po aštuoniasdešimties nustojau skaičiuoti .