Aš pasirinkau širdies balsą

49

-Leticija? ! - Aleksandras atbėgo ir pakėlė mane nuo žemes. Tik tada regis jis pastebėjo laidotuvių vainiką ir užrašą. Jis žvilgtelėjo į mane,- Rože, kas nors kažką tau padarė? - pakrutinau galvą, - Tikrai? - jis apsidairė lyg tikėdamas kažką išvysti.

- Nieko nemačiau ,Aleksandrai...Tik atidarius duris išvydau šį vainiką...- Dar kartą žvilgtelėjau į jį, - Kažkas čia jį padėjo...

-Viskas gerai...Tu dabar saugi...- stipriai apkabinu jį , o jis mane., - Dabar tu saugi, - Aleksandras pakartojo tiek kartų tuos žodžius, jog baimė dingo. Užėjome į tobelę ir tik įėjus Aleksandras susirado pistoletą , kuris buvo padėtas komodoje. Nepatinka, man visa tai. Nepatinka. Aleksandras paskambino taip pat Blakei., - tuojau pat, atvažiuok, Blakė...Neklausinėk ir atvažiuok tuoj pat...- Regis, Aleksandras vis labiau nervinosi.

-Kas čia vyksta ,Aleksandrai? Kas tas žmogus? Galbūt, Emanuelis? Nors ne...Jis ...

-Kodėl galvoji, jog ne jis?

-Aleksandrai, jis taip pat gauna tuos raštelius. Mačiau savo akimis ir girdėjau, kaip liepė savo patikėtiniui sužinoti kas juos siunčia...

-Nežinau, Leticija, kas jis. Bet jo parankinis palikes čia vainiką gali grįžti...- širdis šoktelėjo, - Nesuprantu, tik viena...Kaip sužinojo kur mes...Niekas išskyrus Blake ir Derį su apsauginiais nežinojo kur mes...Po galais...- vadinasi kažkas išdavė. Atvažiavus Blakei ir Deriui Aleksandras įsodino mane į visureigį. , - Sėdėk ir nosies nekišk į lauką. - Pro langą žiūrėjau, kaip Aleksandras aprėkia apsauginius ir Derį su Blake... Nors Blakė buvo...Šaltas. Atrodė...Kitoks nei kiti...Nors galbūt, pasivaideno. Tylomis važiavome į Milaną. Man ten patiko, bet jei ten nesaugu...Nors...Kur mums saugu? Žinoma, jog niekur. Dabar, klausimas kas su mumis taip žaidžia? Tas žmogus su rašteliais ? Emanuelis? Kas? Atvažiavome į butą. Žvilgtelėjau į Aleksandrą jis nuėjo į virtuve, kuri buvo panaši į barą. Pasimės stikline išsipylė Viskio. Žinoma, niekada neatsikratys šio įpročio. Butas labai dideli , o ypač svetainė , kuri sujungta su baro stiliaus virtuve. Žvilgtelėjau į balkoną. Jis toks didelis, jog galėtum jį papuošti įvairiausiomis gėlėmis. O dar didelis stalas. Laukiu , kada galėsiu vakarieniauti.

-Nori pasikalbėti? ,- paklausiau Aleksandro,

-Apie ką?

-Apie tą žmogų, kuris mums grasina, - atsisėdau ant baro kėdes. Aleksandras stovėjo atsirėmės į spintele priešais mane, - Numanai, kas jis?

-Ne,

-Gal Ivanas?

-Neprimink man to tipo. Tikrai ne jis , - kodėl jis toks įsitikinęs , jog ne jis? Jam suskambo mobilusis telefonas , bet atmetė skambutį, - Tikriausiai, tai kažkuris iš mano priešų.

-Kiek tu jų turi, Aleksandrai?

-Nežinau, - jis išgėrė viskį , - Grįšiu vakare, - išėjome iš virtuvės ir Aleksandras ėjo koridoriumi. Jis užėjo į kabinetą. Čia tikriausiai naujieji jo namai po skyrybų. Nors, nežinia kiek jis jų turi. Aleksandras nekantriai kažko ieškojo ąžuolinio stalo stalčiuje,

- Ko ieškai? , - nieko neatsakė ir paėmė kelis dokumentus, - Einam iš čia, - paliepė. Kur skuba jis? ,

-Į kabinetą draudžiu kelti koją, - žinoma. Nepasitiki manim arba kažką slepi... - Miegamajame Deris atvežė lagaminus su tavo daiktais. Kol būsiu išvažiavęs galėsi susideti daiktus. Bet manau drabužių tau nereikės senųjų. Žvilgtelek į drabužine.

-Kokius mano daiktus atvežė?

- Iš Marijaus namų.

-Kada spėjai? - Piktai paklausiau , - nemanai , jog pati norėjau viską susidėti? Tu negali visko imti ir kontroliuoti! O kaip reagavo Marijus? , - retoriškai paklausiau.Aleksandras neišklausės manęs išėjo. Na, gerai. Tebunie, taip. Eik po velniu ! Nuėjau į miegamąjį. Lagamine buvo tik keli drabužiai. Ir tik tie , kurie buvo dovanoti Marijaus. Tikriausiai Marijus prisidėjo prie krausymosi. Ir įvykdė savo duota pažadą išmesti mano senuosius drabužius. Puiku, Marijau. Tu tikras draugas.Knisaisi po mano spinta ir įdėjai tik šias sukneles. Kituose lagaminuose buvo tik mano daiktai...Po galais... Nei vienu naktinių... Nei vienos aprangos , kuri tikrų laisvalaikiui. Nuėjusi į svetainę pastebėjau, jog yra namų telefonas. Suvedžiau Marijaus numerį ir paskambinau.