Aš pasirinkau širdies balsą

50

***

Leticija

Visą rytą praleidau su Marijumi įvairiausiose parduotuvėse. Marijus padėjo išsirinkti naktinius ir keletą drabužių. Jis pats nusipirko taip pat daugybę drabužių. Išsėkau.Nesu iš tų merginų tipų, kurios mėgsta apsipirkinėti. Vienoms šis užsiėmimas yra atsipalaidavimas, nuotaikos pakėlimas, pilnatvė, o man ? Man tiesiog jėgas atimantis užsiėmimas. Neneigsiu to, jog smagu nusipirkti kažką sau, ką ką tik ir padariau. Nusipirkau įvairiausių dekoracijų namams. Atsisveikinusi su Marijumi užėjau į maisto parduotuvę ir tuomet su taksi važiavau į namus. Paruošiu Aleksandro mėgstamiausia patiekalą kurį jis taip mėgo vaikystėje.Galbūt, dabar galėsime pasikalbėti kaip civilizuoti žmonės. O tada... Grįžusi namo abstulbau radusi namie Aleksandrą. Puiku.

-Kur buvai? - priekaištingu balsu paklausia Aleksandras. Puiku. Prasidės tardimai,-Grįžai taksi? Juk apačioje laukia apsauginiai.

- Neturiu tau aiškintis kur buvau...Kas tavo veidui? - žvilgtelėjau į jį. Priėjusi arčiau išvydau baltus marškinius ištepliotus krauju. Kelios mėlynes ant veido ir kruvina nosis. Jei jis taip atrodo , vadinasi kažkas rimto buvo , - Aleksandrai, netylek , sakyk...- priėjau prie jo. Paliečiau veidą jis skausmingai užsimerkė. - Kas taip pasielgė? Emanuelis? - jis pakrutino galvą ir susiraukė išgirdės jo vardą, - Tai kas?

-Nesvarbu ,

-Svarbu.

-Juk žinai, jog nepasakosiu tai ko nenoriu, jog žinotai.

-Gerai. Nepasakok, bet leisk nuvalyti tą kraują , - Paėmusi švarų desifikuotą vatelę valiau Aleksandro žaizdas ir sudžiūvusį kraują. Visą laiką nuo manęs Aleksandras nenuleido akių, - Man atsibodo.

-Būtent kas atsibodo ?

- Viskas

Palikusi viena Alesandrą nuėjau į miegamąjį ir atsisėdusi žvilgtelėjau į vėrinį. Prisimink, Leticija. Aš pasirinkau širdies balsą nebijojau sudegti. Bijau tik vieno, jog mano mylimas žmogus sudegs. Aleksandras atėjo iš paskos ir žvilgtelėjo į mane. Žinau, Aleksandrai, jog ne viskas nuo tavęs priklauso. Kada galėsime sėdėti kaip du normalūs žmonės ir ramiai ir saugiai stebėti saulėlydžius.

-Paruošiu pietus.

-Geriau, nereikia.

-Šį kartą viskas bus kitaip. Nesugadinsiu nieko.

-Žinai, abejoju

-Aleksandrai...

Piktai ištariau jo vardą. Nuėjusi į virtuvę užsidėjau prijuoste. Aleksandras šypsodamasis visą laiką stebėjo mane. Nelengva , kai esi stebima. Bandžiau paruošti viską kaip ir recepte buvo parašyta. Stengiausi iš visos širdies, jog šį kartą pavyktų pagaminti Cacciatore. Po maždaug valandos nustebau, nes pavyko. Padengusi stalą sėdome valgyti.

-Na? Skanu?

-Leticija, nustebinai, - paragavęs pasako, - Labai skanu.

-Žinau, jog mėgai šį patiekalą vaikystėjė.- regis sudomino jį , - Man sakė. Jog vaikystėjė, kai gyvenai dvare šį patiekalą visuomet ruošdavo sekmadienio pietums.

-Ir kas pasakė?

-Man pasakė tavo brolis Ričardas ir tiesą sakant pamokino jį paruoš...- nespėjusi pabaigti sakinio šoktelėjau išsigąndusi. Viskas nuo stalo atsidūre ant grindų. Lėtai atsistojau ir žvilgtelėjau į Aleksandrą.

- Tu tyčiojiesi iš manęs ?!

-Ką tokio blogo pasakiau, jog tu ...- žvilgtelėjau į mano ruoštą maistą, maisto įrankius, sudužusias lėkštes ir susigraudinau dar labiau, - Kad pasielgei šitaip...