Meilės chemija

Nikolajus

Šiandien turėjau tik tris paskaitas: chemijos, fizikos ir biologijos. Mano mėgstamiausia visada buvo chemija, nes joje viskas aišku ir tikslu. Dėl to ir nusprendžiau studijuoti chemiją. O po paskaitų visada traukiau į savo mėgstamą kavinę, kurioje kaip visada geriu latte su avietiniu kruasanu.

Pasiimu savo mėlyną dviratį, kurį visada palieku toje pačioje vietoje prie universiteto ir pasuku gatve link kavinės. Šiandien kaip niekad šilta ir šviečia ryški saulė. Man gal kiek per karšta. Labiau mėgstu žiemą. Tuomet ne taip nudegu saulėje.

Pastatau dviratį ir užeinu į kavinę. Čia visada maloni ir rami atmosfera. Mėgstu sėdėti prie lango ir stebėti žmones. Vieni vedžioja šunis, kiti skuba į darbus, dar kiti glebėsčiuojasi viduryje gatvėje. Fui! Kaip taip iš vis galima daryti viešumoje. Santykiai niekada manęs nedomino- aš stropus studentas ir neturiu tokiems niekams laiko. Mane domina iš ko sudarytas šis pasaulis ir kaip jį patobulinti.

Baigęs gerti kavą ir suvalgęs savo kruasaną palikau arbatpinigių padavėjai ir išėjau į lauką. Patraukiau prie savo dviračio, bet deja jis buvo nuverstas ant žemės ir prie jo stovėjo juodas motociklas, o ant jo sėdėjo mano amžiaus vaikinas. Juodi kaip varno plunksnos plaukai siekė pečius, tokiame karštyje dėvėjo juodą odinę striukę ir juodus plėšytus džinsus. Po lūpose smilko cigaretė ir mane pamatęs išsišiepė.

- Sorry už dviratį.- jo kimus balsas perskrodė mano ausis.- Kitą kartą statyk toliau.

- Tačiau aš visada čia jį statau.- piktokai atsakiau.- Čia mano nuolatinė vieta.

- Kartais neprošal pakeisti vietą pasaulyje.- jis nusijuokė.

Pasiėmiau dviratį ir užsėdęs pasukau namų link. Dar išgirdau paskutinius jo žodžius: „Iki susitikimo!". Kokio dar susitikimo? Tas storžievis odine striuke vidury vasaros bando man aiškinti, kur turiu statyti dviratį. Na ir žmonės! Rytoj statysiu savo dviratį ten kur ir visada ir joks pasipūtėlis juodaplaukis man neaiškins kur turiu jį statyti.

Grįžau namo tikrai blogo nuotaikos. Tas rūkalius sugadino visą gerą nuotaiką. O manęs dar laukia egzaminas rytoj ir turiu ruoštis, bet negaliu jo išmesti iš galvos. Kas man užėjo? Tai dar vienas pasipūtėlis, kuris neturi jokių manierų ir elgiasi su žmonėmis kaip su šiukšlėmis. Uch...

Pasiėmiau vadovėlius, bet mokytis nesisekė. Man taip dar nėra buvę. Visada viską greitai ir lengvai išmokstu ir puikiai išlaikau visus egzaminus. Bet šiandienos diena buvo tiesiog siaubinga. Bandžiau užsikaisti kavos ir atsipalaiduoti, bet nesisekė. Jeigu rytoj gausiu blogą pažymį- tėvai mane nudės. Jie buvo visame miestelyje gerbiami farmacininkai ir tikėjosi, jog seksiu jų pėdomis. Ir man viskas puikiai sekėsi iki šios dienos.

Nusprendžiau paskambinti savo sesei ir pasikalbėti, kad išsipasakoti ir nusiraminti. Po to visada būna lengviau mokytis. Elodėja atsiliepė po dviejų signalų.

- Sveika, sesute.- tariau.- Kaip sekasi?

- Puikiai, Nikolajau. O tau?- jaučiau, kad ji šypsosi kito ragelio pusėje.

- Viskas po senovei. Rytoj turiu egzaminą, bet nesiseka mokytis.

- Kažkas naujo, broliuk.- ji nusijuokė.- Kas turėjo nutikti, kad negali susikaupti?

- Na...- pradėjau pasakojimą.- Vienas išsišokėlis su motociklu nuvertė mano dviratį ir liepė statytis kitur. Neįsivaizduoji koks arogantiškas šunsnukis jis buvo.

- Ir tai tave įsiutino?

- Taip, Elodėja, labai.- trenkiau kumščiu į pagalvę.- Kokią teisę jis man turi nurodinėti kur ką statyti?

- Turėtum pamiršti šį nutikimą ir mokytis. Mama su tėčiu nebus labai patenkinti jei neišlaikysi egzamino puikiai.

- Dėl to ir skambinu, nes tik tu gali mane nuraminti.- tyliai tariau.

- Nebeverkšlenk, broliuk. Kai susitiksim- pašėlsim ir pasimirš visi motociklininkai.

Dar kurį laiką pakalbėjome su Elodėja ir išjungiau telefoną. Vėl pasiėmiau knygas ir šį kartą sekėsi daug geriau įsiminti informaciją. Elodėja buvo nuostabi sesutė! Su ja niekada nebūna liūdna, išklauso ir neleidžia kreipti dėmesio į visokias smulkmenas. Kartais kyla klausimas ar mes tikrai brolis ir sesuo, nes mes tokie skirtingi.

Pasijutęs geriau ir pasiruošęs egzaminui nuėjau miegoti. Gyventi vienam nėra jau taip blogai. Turiu katiną Pūkį, kuris visada miega su manimi ir šildo šaltomis žiemos naktimis. Niekas netrukdo mėgautis gyvenimu ir neišgeria visos kavos. O taip... šiąnakt ramiai išmiegosiu, o rytoj kaip visada surinksiu aukščiausią balų skaičių. Na, o dabar tegul aplanko saldūs sapnai.

Tik tie sapnai nebuvo tokie saldūs...