Meilės chemija

Armandas

Lauke užkūriau šašlykinę ir atsisėdau parūkyti. Stebėjau nuo šašlykinės kylančius dūmus ir įsivaizdavau skanią mėsytę, kuri netrukus pripildys mano skrandį. O vėliau vakare su Nikolajumi valgysime tuos nuostabius šaltibarščius. Gaila, kad jau rytoj teks keliauti į darbą. Bet tikiuosi ten bus smagu taip, kaip įsivaizduoju. Ir tikiuosi mano žinios apie sodą pravers bei greit gausiu paaukštinimą.

Taip man begalvojant susmilko cigaretė ir nuėjau pažiūrėti kaip sekasi virti ryžius Nikolajui. Radau jį keistos nuotaikos su telefonu rankose prie puodo.

- Ar kas nors nutiko? – paklausiau.

- Ne... nieko... – liūdnokai atsakė Nikolajus.

- Tu gali man pasakyti tiesą, nes matau, kad kažkas negerai. Prieš man išeinant į lauką tu nebuvai toks nusiminęs.

- Na, gerai... – atsiduso Nikolajus. – Tai Andrėjus man parašė.... mano buvusysis.

- Ko jam prisireikė? – pajutau keistą jausmą kažkur giliai širdyje ir pačio nuotaika nukrito kažkur žemiau jūros lygio.

- Jis manęs ieškojo mano bute, bet nerado... – tyliai kalbėjo Nikolajus. – Nežinau ko jam reikia iš manęs. Tarp mūsų viskas baigta.

- Ir jam buvo būtina sugadinti šią dieną? – pajutau kaip mano balsas išdavė susierzinimą.

- Atleisk, Armandai, aš ir pats nustebęs bei nieko nesuprantu....

Tuo tarpu verdantys ryžiai ir vanduo pradėjo piltis iš puodo. Nikolajus puolė sumažinti ugnį ir nukelti dangtį, o aš išėjau į lauką kūrenti ugnies. Tai, kad jo buvusysis netikėtai grįžo man nedavė ramybės. Kokio velnio jam prisireikė iš Nikolajaus, kad slampinėti apie jo namus?

Baigus sudegti malkoms nuėjau į namus ir atsinešiau jau suvertą mėsą ant iešmų. Nikolajus tai padarė kol virė ryžius. Nieko jam nesakiau, kaip ir jis man. Nusinešiau iešmus į lauką ir pradėjau lėtai kepti ant ugnies. Ar aš pykau ant Nikolajaus? Nemanau. Jis nieko blogo nepadarė. Juk aš pats jo prašiau paaiškinti, kodėl užtikau jį kaip žemę pardavusį. Tik man tas paaiškinimas nepatiko taip pat, kaip jam nepatiko gauti tą žinutę. Gerai, kad Nikolajus dabar apsistojo pas mane ir niekas jo čia neras.

Šašlykai iškepė puikiai nepaisant mano blogos nuotaikos. O Nikolajus atnešė kečupą, ryžius ir salotas į pavėsinę kaip ir praėjusį kartą. Baigęs kepti atnešiau indą su šašlykais ir prisėdau and suolo pavėsinėje. Nikolajus atsisėdo priešais mane. Valgėme beveik nesikalbėdami, kol pagaliau prabilau:

- Atrašei jam ką nors?

- Ne. Neketinu veltis į jo intrigas. – atsakė Nikolajus.

- Gerai. Rytoj turiu vykti į darbą. – pakeičiau temą. – Grįšiu apie pusė dešimtos vakaro. Tad turėsi praleisti viską dieną vienas su Pūkiu.

- Nieko tokio. – nusišypsojo Nikolajus. – Uždėsiu pavadėlį ir išvesiu Pūkį pasivaikščioti. Galbūt nueisiu iki tvenkinio išsimaudyti ir pagaminsiu vakarienę.

- Atsargiai nepaleisk Pūkio vieno. Čia jam nepažįstama teritorija. – tariau valgydamas. – O po ilgos darbo dienos man tiks vakarienei bet kas. – nusišypsojau.

- Tuomet iškepsiu kepsnių iš likusios mėsos su ryžiais ir padažu. Ar gerai?

- Man tinka. – baigiau valgyti ir persėdau į Nikolajaus pusę. Pabučiavau jį į skruostą.

Nikolajus mane pabučiavo taip pat. Ir atrodo tas Andrėjus dingo iš mano minčių, nes tik Nikolajaus bučiniai galėjo viską ištrinti iš mano galvos ir palikti vien tik geismą ir Nikolajų.

- Žinai, grįžkim į vidų. – prabilo Nikolajus. – Man reikia pamaitinti Pūkį. O tada jau galvosim ką veiksim.

- Na, aš nieko prieš grįžti į lovą. – šelmiškai nusišypsojau. – O po to turiu nupjauti žolę iki vakaro. Kad rytoj tau ir Pūkiui žolė netrukdyti žaisti lauke.

Abu grįžome į virtuvę, kur Nikolajus pripylė ėdalo į Pūkio indelį ir nusivedžiau jį į lovą antrame aukšte. Abu kritome į ją ir nusiplėšėme drabužius. Troškau Nikolajaus bučinių ant viso savo kūno...