Meilės chemija

Nikolajus

Prabudau ryte skaudančia galva. Prisiminiau sapnus, kuriuose vaidenosi tas motociklininkas... mes buvome kažkokiame sode ir jis pjovė žolę – visiškai nuogas. Tokių sapnų dar neteko turėti tad jaučiausi keistai ir visiškai nepailsėjęs. Oi! Gi šiandien egzaminas.

Greitai papusryčiavau. Išgėriau tik kavos ir suvalgiau blynelių su vaisiais, susikroviau vadovėlius ir išskubėjau į universitetą. Tai bus paskutinis egzaminas šiais metais. O po to lauks vasaros atostogos. Tik dar nežinojau, kur jas leisiu ar su kuo.

Universitetą pasiekiau dar penkiolika minučių iki egzamino. Išsitraukiau savo užrašus ir permečiau akimis viską iš naujo. Atrodė, kad dabar lengviau įsiminiau tekstą. Juk sakoma, kad rytas protingesnis už vakarą. Susirinko visi mano grupiokai ir kartu aptarėme būsimą egzaminą. Dėstytojas atvyko irgi laiku. Tad įleidęs mus į auditoriją leido dar pasikartoti ir pradėjome rašyti egzaminą. Pirmiausia užrašiau savo vardą: Nikolajus Denisovas. Stebėtina, bet po tokios keistos nakties visai gerai atsakiau į klausimus ir baigiau rašyti pats pirmas. Tikėjausi gero pažymio.

Draugų nelaukiau, nes norėjau atšvęsti būsimas atostogas vienas. Vėl patraukiau į savo kavinukę. Šią dieną oras buvo gaivesnis, nes pasirodo naktį lijo ir dabar pūtė gaivus vėjelis. Kavinė buvo visai netoli universiteto tad gan greitai ją pasiekiau. Ir... o mano nelaimei prie jos vėl stovėjo juodas motociklas, o ant jo sėdėdamas rūkė tas tamsiaplaukis. Pasistačiau dviratį į kitą vietą ir jau rengiausi žengti į kavinę kai išgirdau jo kimų balsą:

- Ei. Norėjau atsiprašyti už vakar, - jis šypsojosi. – Ar galiu pakviesti išgerti kavos?

Buvau šokiruotas jo pareiškimo. Ir kokio velnio jis mane persekioja? O dar ir atsiprašinėti susirengė. Sunėriau rankas ant krūtinės ir pažvelgiau į jį.

- Gerai. – tariau kiek per šiurkščiai. – Bet nemanyk, kad kava išspręs tavo elgesio problemas.

- Dar pažiūrėsim, - jis numetė nuorūką ant šaligatvio ir nulipo nuo motociklo.

Jis man atidarė duris ir praleido mane pirmą. Vaje, koks džentelmeniškumas iš tokio storžievio kaip jis. Prisėdome prie laisvo staliuko ir padavėja priėjo priimti užsakymą. Aš pasiėmiau latės, o jis ekspreso.

- Pradėjom nekaip. – prabilo jis. – Aš vardu Armandas. O tu?

- Nikolajus. – atsakiau. – Ką veiki Vilniuje?

Pagalvojau, kad visgi nemandagu elgtis taip kaip elgiausi aš. Tad pradėjau nuo paprastų klausimų. Juk nesėdėsime nekalbėdami. Visgi jis atsiprašė.

- Šiuo metu ieškausi darbo. O šiaip darbuojuosi senelių sodo namelyje už Vilniaus. O tu?

- Studijuoju chemiją. – atsakiau ir prisiminiau sapną, kuris jis pjovė žolę. – Kokio darbo ieškaisi?

- Na, neturiu daug patirties, - jis nusijuokė. – Tad ketinu pradėti nuo darbų parduotuvėse. O pats be studijų kur nors darbuojiesi?

- Ne. Mano tėvai turtingi ir sumoka už mokslus bei butą.

- O galiu paklausti, kas tavo tėvai? – jo veidu nuslinko šelmiška šypsena.

- Farmacininkai. Jie turi savo privačią vaistinę ir neblogai uždirba. O tavo tėvai?

- Jie... na, mirę. Teturiu tik brolį ir senelių sodybą.

- Užjaučiu. O dėl to dviračio... niekai. – nusišypsojau jam. Pasirodo jis visai ne toks kokį jį įsivaizdavau.

- Nereikia. Jie žuvo autoavarijoje kai man buvo trylika metų, - atsakė Armandas.

Baigėme gerti kavą ir norėjau apmokėti savo sąskaitą, bet Armandas užginčijo ir sumokėjo už mus abu. Gal ir klydau dėl jo... Išėjęs laukan jau sukau link savo dviračio, bet Armandas mane sustabdė.

- Gal nori nulėkti kartu iki mažo parkelio netoli nuo čia? – pasiūlė Armandas.

- Oi, nežinau... Man nepatinka motociklai.

- Sėsk. Pasivaikščiosime, o vėliau parvešiu tave čia pat ir galėsi grįžti namo dviračiu. – ragino mane Armandas.

Šito nesitikėjau. Bet padvejojęs minutėlę sutikau ir apžergiau jo motociklą atsisėsdamas jam už nugaros. Armandas padavė man šalmą ir jį užsisegiau. Pasileidome miesto gatvėmis taip greit, kad darėsi šaltoka, nes buvau vien su marškinėliais ir šortais. Pro akis lėkė žmonės ir pastatai. Bijojau, kad jis padarys avariją lėkdamas tokiu greičiu. Tačiau po kelių minučių pasiekėme parką. Nulipau ir padaviau jam šalmą. Tai buvo visai graži vietelė, žydėjo gėlės ir pavėsyje buvo pakankamai suoliukų pasėdėti.

Armandas mane nusivedė prie vieno iš jų ir atsisėdome. Žmonių buvo mažokai, tad jaučiausi kiek geriau ir laisviau. Mes ilgai kalbėjomės apie jo sodybą ir sužinojau, jog jis puikus sodininkas. Netikėta buvo sužinoti, kad toks nutrūktgalvis kaip jis myli gėles ir kitus augalus.

Pritrūkę kalbų tiesiog sėdėjome ir stebėjome aplinką. Nė nepajutau kaip jo ranka palietė manąją. Neatitraukiau jos... bet jis išsigandęs ją patraukė ir atsiprašė. Kažkodėl nejutau pykčio ar pasibjaurėjimo, nes kai jo oda prisilietė prie manosios pajutau kažkokią elektrą perliejančią mano kūną. Atrodė lyg mane nutrenkė žaibas tiesiai per ranką. Tas žaibas nuvilnijo iki pat tarpukojo. Net pašokau nuo suoliuko.

- Man jau metas namo. – pasakiau. - Ar gali parvežti mane iki kavinės?

- Žinoma. – Armandas nusišypsojo.

Armandas parvežė mane ten kur susitikom ir jau sėdausi ant dviračio kai jis paklausė ar galiu duoti savo telefono numerį. Kelias sekundes padvejojau, bet padiktavau ir jis jį įsivedė į savo telefoną. Atsisveikinau ir patraukiau namo.

Kas per velnias man nutiko? Vakar norėjau jį užmušti, o šiandien važiavau jo motociklu ir daviau savo numerį. Reikės viską papasakoti Elodėjai – jai bus įdomu išgirsti, ką šiandien veikiau.

Mokytis nebereikėjo tad nusprendžiau po pokalbio su sese paskaityti knygą. Tik deja nesisekė. Iš galvos nedingo tas prisilietimas ir kelionė motociklu. Ir miegoti nuėjau su tomis pačiomis mintimis...