Meilės chemija

Armandas

Šią vasarą grįžau į Lietuvą iš JAV ir apsistojau pas savo brolį Džiovanį. Ketinome apkeliauti Lietuvą šią vasarą, kuri ką tik prasidėjo. Kaip vasaros pradžiai orai buvo puikūs ir švietė karšta saulė. Man patinka toks karštis. Tarsi jauti, jog gyveni, o ne trūniji.

Džiovanis už mane jaunesnis keleriais metais, tad dar studijuoja archeologiją Vilniuje. O aš? Ne, mokslai ne man. Net neturiu darbo šiuo metu, bet jei ilgam apsistosiu Vilniuje tuomet ketinu įsidarbinti kokiame Ermitaže ar Senukuose sodo-daržo skyriuje. Man nuo vaikystės patikdavo darbuotis senelių sode ir daug žinau apie augalų priežiūrą. Gal ir keista, kodėl toks kaip aš galėčiau krapštytis prie gėlyčių. Tačiau fizinis darbas man padeda iškrauti neigiamą energiją. O sode fizinio darbo per akis. Sėdėti prie popierių tikrai neskirta man. Aš laisvos sielos vyrukas. Todėl įsivėriau auskarą į ausį, nusipirkau motociklą ir keliauju. Kadaise teko dirbti popierinį darbą JAV, bet mečiau ir grįžau į tėviškę.

Vakar kaip tik važinėjausi po Vilnių kol prisiminiau, kad Džiovanis rekomendavo mažytę kavinukę. Tad nusprendžiau ten apsilankyti ir išgerti juodos kavos. Juodos kaip mano plaukai ir drabužiai. Cha Cha. Bet užsisvajojęs įvažiavau į kažkokį žydros spalvos dviratį prie kavinės. Na, kas čia tokio? Gi ne žmogų nužudžiau? O jo savininkas išėjo iš kavinės ir mane užsipuolė taip lyg būčiau jam įtaisęs mėlynę po akim. Galiu pripažinti jis atrodė gan mielas. Toks įširdęs, nes pabalusiu veidu iš įsiūčio. Visai patrauklus vaikinukas... Rudų besigarbanojančių trumpų plaukų ir rudų kaip pieniškas šokoladas akių. Bet jau charakteris- neduok Dieve!

Apsilankiau kavinėje, kurioje kava buvo visai padori, bet ne tokia stipri kokią mėgstu. Po gero pusvalandžio nusprendžiau aplankyti Džiovanį ir papasakoti savo nuotykį. Užsėdęs ant motociklo pasileidau gatvėmis. Niekada nenustosiu mėgautis kaip vėjas plaiksto plaukus ir vasaros karštis tampa ne toks alinantis.

Pas Džiovanį atsiradau po dar vieno pusvalandžio. Brolis mokėsi, bet įsileidęs mane į namus padėjo knygas į šoną.

- Brol, kaip kavinė, kurią rekomendavau? – paklausė Džiovanis. – Patiko vietinė kava?

- Kava kaip kava, bet vat kokį gražuoliuką sutikau!

- Na, na. – nusijuokė brolis. – Pasakok, o tai numirsiu iš nekantrumo.

Prisėdome ant jo minkštutės sofos ir staliuko nukrauto knygomis. Jo butas buvo netvarkingas, visur knygos, drabužiai, o virtuvėje pilna neplautų puodelių nuo kavos.

- Taigi... – pradėjau pasakojimą: – Nuverčiau jo dviratį prie tavo išgirtos kavinukės. Ir tas rudaplaukis mane aprėkė taip lyg būčiau pavogęs tą jo dviratuką. - susimąsčiau. – Žinai... jis visai patrauklus vaikinas. Norėčiau dar kartą jį susitikti.

- Jeigu jis lankosi toje kavinėje dažnai, tai siūlau dar kartą ten nuvažiuoti ir pasikalbėti normaliai, žmogau. – nusijuokė Džiovanis.

Dar kurį laiką pakalbėjome su Džiovaniu ir išvykau namo. Buvau apsistojęs a.a. senelių namuose. Turėdamas laisvo laiko pradėjau arti žemę, šiltnamyje pasodinau pomidorų ir agurkų sodinukų bei močiutės darželį ėmiau prižiūrėti. Labiausiai man patiko jos fritillaria imperialis gėlės. Nupirkau jų daugiau ir pasodinau, kad kitą pavasarį sužydėtų. Iškasiau senas tulpes, nudžiūvusias rožes bei pasodinau naujų. Per kelis mėnesius aplinka atrodė visai patenkinama.

Šįvakar irgi nusprendžiau padirbėti, nes iš galvos neišėjo tas vaikinukas ir norėjau išsikrauti kadangi mano kelnėse kažkas kirbėjo kas reagavo į jo išvaizdą. Ir man nesinorėjo tai jausti. Šiandien nusprendžiau apkarpyti senas tujas. Vakar nupirkau joms tirpalo nuo rūdžių, kad neberuduotų ir ėmiausi darbo. Nusivilkau marškinius ir pusnuogis ėmiau karpyti. Darbas nebuvo sunkus, bet dėl karščio prakaitas varvėjo mano kūnu. Po valandos darbo nusprendžiau atsigaivinti ir parūkyti. Prisėdau ant seno suoliuko ir atsidariau alaus skardinę. Ach kokia atgaiva! Užsikūręs cigaretę pūčiau dūmus ir grožėjausi savo sunkiu darbu. Tikiuosi tai duos kažkokių vaisių.

Kai baigiau gerti alų pastebėjau, kad saulė jau leidosi už horizonto ir nudažė dangų raudona spalva. Tokia kaip to berniuko marškiniai. Ach, ir vėl save pagavau galvojant apie jį... Pajutau kaip mano penis sukietėjo ir papurčiau galvą. Ne, negalvosiu apie tą pikčiurną. Dar ko! Atsistojau ir nuėjau nusiprausti po lauko dušu. Vėsus vanduo tekėjo mano ilgais plaukais ir įkaitusiu nuo darbų kūnu.

Grįžau į namą ir nuėjau tiesiai į lovą. Jaučiausi gerokai pavargęs ir tuo pačiu pailsėjęs. Tai, kad neturiu darbo dar nereiškia, jog nieko nedirbu. Dar ir kaip dirbu. Senelių apleistą namą su laiku paversiu tinkamu gyventi ir su Džiovaniu surengsime vakarėlį ta proga. Norėčiau, kad ateitų ir tas pikčiurna, bet po visko kas nutiko jis nenorės net pažiūrėti į mane. Vėl pagavau save galvojant apie jį! Jaučiausi kaip apsėstas.

Varčiausi lovoje ilgai, bet nesisekė užmigti. Keista. Aš visada greitai užmiegu. Ypač po tokio darbo sode. O dabar verčiausi nuo vieno šono ant kito ir miegas neėmė. Užmigau tik paryčiais kai jau kilo saulė...