Meilės chemija

Armandas

Rytas buvo kiek sunkus dėl vakar išgerto alkoholio kiekio, bet ne toks sunkus, kad negalėčiau keliauti į daržą. Vienintelis dalykas, kuris nedavė ramybės tai vakarykštė diena. Aš juk pabučiavau Nikolajų... Nežinau ar kaltas vynas, ar aš pats, bet norėjau jį pabučiuoti. Neveltui visi tie sapnai mane kankino tol kol nepadariau to. Užtat šiąnakt išmiegojau besapnę naktį, nes mano kūnas buvo patenkintas.

Atsigėręs kavos ir parūkęs pradėjau tvarkyti vakarykščią netvarką: grilį nunešti į sandėliuką, suplauti lėkštes, sudėti alaus ir vyno butelius į šiukšliadėžę. Vakar nieko jau nebetvarkiau, nes tingėjau. Užbaigęs tvarkyti prisėdau ir atsigėriau kolos, nes dar ketinau važiuoti į miestą į parduotuvę nusipirkti maisto. Man begeriant ir rūkant suskambo mano telefonas. Tikėjausi ten išvysti Nikolajaus vardą ant ekrano, bet man skambino kažkoks numeris. Atsiliepiau:

- Klausau.

- Čia Jums skambina iš „Ermitažo". Norime Jus pakviesti į darbo pokalbį. Ar šiandien galėtumėte atvykti? – jaunos merginos balsas čiauškėjo.

- Žinoma galiu. – atsakiau.

- Tuomet lauksiu Jūsų šiandien trečią valandą po pietų.

- Gerai atvyksiu.

Cha! Sekasi. Jei gausiu tą darbą, nebegalėsiu tiek laiko praleisti su Nikolajumi... tai mane nuliūdino. Bet senkantys finansai kortelėje liepė rinktis darbą.

Kadangi dar buvo devinta ryto – turėjau laiko į valias. Nusprendžiau paskambinti Džiovaniui ir pasigirti tokia sėkme, kuri mane aplankė. Po kelių signalų Džiovanis atsiliepė:

- Klausau, Armandai!

- Nepatikėsi, bet šiandien važiuoju į darbo pokalbį. – išbėriau viską.

- Sveikinu. – nusijuokė Džiovanis. – O kaip vakar su Nikolajumi praėjo dieną?

- Oi, brol... Negaliu pats patikėti, bet pabučiavau jį.

- Sakau kažkas dedasi tarp jūsų. – galėjau įsivaizduoti, jog Džiovanis šypsojosi.

- Nieko negali vykti. – atsakiau. – Mes pažįstami vos kelios dienos.

- Tačiau galiu teigti, jog tarp jūsų yra kažkokia trauka. O negavau antausio už kišimą liežuvio kur nereikia?

- Stebėtina, bet ne. – atsakiau. – Jis nesipriešino mūsų bučiniui.

- Tad matai, kad kažkas vyksta, o tu tai neigi. – Džiovanis nusijuokė vėl. – Pripažink, kad jis tau patinka.

- Na... negaliu ginčytis, kažką tokio jis turi...

Su Džiovaniu dar aptarėme darbo pokalbį ir ką turėčiau apsirengti, na ir baigėme pokalbį. Nejaugi tikrai kažkas dedasi tarp manęs ir Nikolajaus. Jis mielas, gražus ir toks nekaltas. Kodėl ne? Gal ir verta kažką pabandyti su juo. Bet ar man to reikia? Kankinamas tokių klausimų nepajutau kaip praėjo kelios valandos. Pratingėjau tikrai ilgą laiko tarpą. Pradėjau ruoštis darbo pokalbiui.

Kaip Džiovanis ir pasiūlė, apsivilkau baltus trumparankovius marškinius, juodą kaklaraištį ir juodus džinsus. Susišukavau plaukus ir išėjau į kiemą dar parūkyti. Turėjau dar valandą iki darbo pokalbio tad nusprendžiau vykti ir pasiekti „Ermitažą" kiek anksčiau.

Šį kartą atvykau į „Ermitažą" jau ne gėlių pirkti, bet kaip būsimas darbuotojas. Eidamas pro gėles stebėjau kaip darbuotojai jas laisto, dėlioja trąšas į lentynas, bendrauja su klientais ir bandžiau save įsivaizduoti tarp jų.

---

Darbo pokalbis praėjo puikiai ir negaliu patikėti iki šiol- GAVAU DARBĄ. Dabar galvojau kam pasigirti pirmiausia: Džiovaniui ar Nikolajui. Kažkodėl pirštai surinko Nikolajaus numerį. Po kelių signalų atsiliepė ir papasakojau jam viską apie darbo pokalbį ir Nikolajus labai džiaugėsi kartu su manimi. Nusprendėme susitikti už poros valandų ir atšvęsti mano sėkmę. Džiovanis irgi džiaugėsi, bet su juo neplanavome susitikti. Jis galvojo, jog privalau susitikti su Nikolajumi. Tad ir nusprendžiau dar pasivažinėti mieste iki susitikimo. Nuvykau į artimiausią kavinę išgerti kavos.

Nikolajus, Nikolajus... Jo vardas skambėjo mano galvoje ir džiūgavau, jog ir šiandien jį pamatysiu. Turbūt išprotėjau, kad galvoju vien apie jį. Jis atnešė kažkokią gyvenimo prasmę į mano gyvenimą – pradėjau laukti mūsų susitikimų ir trokšti jį pamatyti, nes mano akims jo buvo negana. Tad ir dabar sėdėdamas kavinėje nekantravau laukdamas mūsų susitikimo. Bet laikas kaip tyčia slinko lėtai...