Meilės chemija

Nikolajus

Kol Armandas pjovė žolę aš sėdėjau su Pūkiu name. Iš galvos vis nėjo Andrėjaus žinutė. Mačiau, kad ir Armandas tuo nebuvo patenkintas. Aš taip pat. Tarp manęs ir Andrėjaus viskas buvo baigta jau prieš kelis metus ir džiaugiuosi, jog tam atėjo galas, nes Andrėjus buvo gan agresyvokas ir man neištikimas. Tad nenorėjau turėti jokių reikalų su juo. Paėmęs telefoną atrašiau jam:

„Palik mane ramybėje, Andrėjau. Aš turiu vaikiną ir nenoriu daugiau jokių nemalonumų. Viskas."

Tikėjausi, jog jis paliks mane ramybėje sužinojęs, jog tiek metų jo tikrai nelaukiau ir nieko nesitikiu. Man jis buvo atgrasus. Dabar mano mintyse karaliavo tik Armandas ir niekas man daugiau nerūpėjo. O Armandas nupjovęs žolę netrukus grįžo į visų su alaus skardine ir vieną padavė man.

- Atrodai nusiminęs. – prakalbo Armandas. – Tai vis dėl Andrėjaus?

- Taip. Nenoriu, kad jis kištųsi į mūsų draugystę ar kaip kitaip bandytų mums pakenkti. – atsakiau.

- Tik pasakyk, kur jį rasti ir aš jam parodysiu kur vėžiai žiemoja.

- Ne. Nereikia. – papurčiau galvą. – Noriu, kad tai baigtųsi taikiai ir jis atstotų.

- Kaip sau nori. – patraukė pečiais Armandas. – Bet jei vis dėlto reikia su juo pasikalbėti rimtai, aš tai galiu.

- Žinau, jog gali, bet nesuk galvos. – padėjau telefoną ir atsistojau. – Eisim valgyti šaltibarščių?

- Oi kaip noriu! – Armandas išsišiepė. – Visą dieną apie juos svajojau.

Nuėjau prieš šaldytuvo ir ištraukiau didžiulį dubenį su šaltibarščiais. Padėjau ant stalo ir supilsčiau į du dubenėlius. Padėjau ant stalo ir mes su Armandu susėdome valgyti.

- Nuostabi atgaiva tokį karštą vakarą. – tarė Armandas valgydamas.

- Tai mano mėgstamiausias vasaros patiekalas. – nusišypsojau.

- Mano taip pat. – nusijuokė Armandas. – Pavalgę eisime prie tvenkinio. Girdėjau ten veisiasi karpiai. Pabandysim sužvejoti rytojaus vakarienę.

- Oho. Galėsiu iškepti.

Pavalgę nuėjome į lauką, kur stovėjo daržinė ir Armandas suradęs meškerę pasiėmė ją, kibirą ir rado dar gyvų musių lervų. Šį kartą dar buvo ganėtinai šviesu kai pasiekėme tvenkinį. Armandas užvėrė musių lervą ant kabliuko ir įmetė į tvenkinį. Aš atsisėdau šalia ir ėmėme laukti kas užkibs. Žmonių nebuvo tad buvo jaukus ir tylus vakaras. Sėdėjome gal valandą tiesiog kartu apie nieką nekalbėdami ir tai buvo tobula.

Po kiek laiko kažkas ėmė kibti! Armandas atsistojo nuo žolės ir ėmė traukti žuvį į krantą. Kurį laiką ji nepasidavė, bet galop jis ją ištraukė. Taip nedidelis karpis. Abu sušukome iš džiaugsmo ir įdėjome jį į kibirą, gerai uždėjome dangtį, kad nepabėgtų ir Armandas nusprendė dar pažvejoti. Jau pradėjus temti turėjome dvi žuvis ir mums buvo gana. Nusprendė dar išsimaudyti.

Nusivilkome drabužius ir šokome nuo tiltelio į vandenį. Buvo neišpasakytai gera atsigaivinti po tokios karšto vasaros dienos. Paplaukioję grįžome į krantą ir patraukėme namo.

Namie padėjome žuvis į kriauklę, jos vis dar buvo gyvos ir judėjo tad palikome jas ten. Pūkis pamatęs ir užuodęs žuvis iš karto prisistatė prie kriauklės ir ėmė jas tapšnoti su letena.

- Bijau, kad rytojaus vakarienė nueis šuniui ant uodegos jei Pūkis jas suės. – nusijuokė Armandas.

- Nemanau. – atsakiau. – Jos jam per didelės. Pažais ir paliks ramybėje.

- Tikiuosi. Laukiu nesulaukiu kada grįšiu iš darbo ir galėsiu jas suvalgyti.

- O pietum turi ko nors rytojui į darbą? – paklausiau.

- Taip, šaltibarščius. – vėl nusijuokė Armandas. – Ir šašlykų dar liko. Man užteks.

Kadangi Armandui teks rytoj anksti keltis, nuėjome dar pažiūrėti filmą prieš miegą. Gulėjome apsikabinę, o Pūkis murkė lovos gale ir irgi snūduriavo. Rytoj būsime tik aš ir Pūkis, o Armandas dirbs. Tikiuosi pirmoji darbo diena jam bus sėkminga.