Meilės chemija

Nikolajus

Kai namuose pasirodė Andrėjus buvo jau beveik devynios vakaro. Jis mane koneveikė ir liepė grįžti pas jį. Bet, kad puls mane per prievartą bučiuoti – mažiausiai tikėjausi. Ir tuo momentu pasirodė Armandas kaip ir tikėjausi. Jis atrodė įsiutęs. Tik nežinojau ant manęs, ar ant Andrėjaus. Jis stvėrė Andrėjų už marškinių apykaklės ir apsukęs taip tvojo į veidą, kad net pasipylė kraujas.

- Nešdinkis iš mano namų! – užriko tokiu balsu kokio neteko man dar girdėti.

- Jums abiem dar teks už tai sumokėti... – Andrėjus tarė pagiežingai šluostydamasis kraują nuo lūpų.

Andrėjus paliko namus ir trenkęs durimis išėjo. Armandas priėjo prie lango ir įsitikino, kad jo automobilis dingo iš jo akiračio. Buvau toks išsigandęs, kad nedrįsau pratarti nė žodžio. O dar ir nėjo paskutiniai Andrėjaus žodžiai iš galvos...

- Kaip jis sužinojo, kur gyvenu? – jau kiek aprimęs prabilo Armandas.

- Neįsivaizduoju... – atsakiau.

- Kad daugiau čia nesirodytų, o prisiekiu taip išmalsiu snukį, kad maža nepasirodys. Prakeiktas močkrušys!

- Ar mes dar šiąnakt valgysim...? – nedrąsiai paklausiau.

- Taip. – piktokai atsakė Armandas. – Aš alkanas kaip vilkas.

Nuėjau į virtuvę ir sudėjau žuvies gabaliukus į lėkštę, užpyliau padažu bei pridėjau bulvių su krapais. Iš šaldytuvo išėmiau dar likusio kefyro ir supilsčiau į stiklines. Atnešęs prie stalo jau radau Armandą belaukiantį vakarienės.

- Kaip praėjo pirma darbo diena? – stengiausi pakeisti temą.

- Viskas buvo gerai. Susipažinau su prekėmis, išmokau aptarnauti klientus, - pradėjo Armandas. – Ir tvarkiau prekes visą dieną.

- Bent tiek gero šiandien... – atsakiau niūriai. Žuvis buvo išties skani.

- Tikiuosi tau diena nebuvo nuobodi? – jau kiek švelniau paklausė Armandas.

- Ne. Išdarinėjau žuvį, pažaidžiau su Pūkiu, kuriam labai patiko žuvies mėsos gabaliukai ir tada... na... aš prisiekiu jo čia nekviečiau ir nenoriu jo akimis matyti. Neįsivaizduoju kokiais būdais jis mane rado.

- Tikiu tavimi. – atsakė Armandas. – Negaliu tavimi abejoti, nes jau praėjusią dieną sakei, jog tarp jūsų viskas baigta. Tačiau kokio velnio jis užsimanė vėl kibti prie tavęs.

- Jis na.... ne visai sveikas. – numykiau. – Kelis kartus buvo uždarytas psichiatrinėje ligoninėje už užpuolimus prekybos centruose. Turbūt neseniai jį paleido ir prisigalvojęs apie mane ėmė manęs ieškoti... Nežinau... Pradžioje kai pradėjome draugauti toks nebuvo. Tačiau laikui bėgant pamačiau, kad jis elgiasi keistai kartas nuo karto. Ir kai norėjau jį mesti – jis įsiuto kaip nesavas ir prigrasino man. Vargais negalais su juo išsiskyriau po to kai sužinojau, jog turi merginą...

- Prakeiktas psichopatas. – nusikeikė Armandas valgydamas.

- Tikriausiai tu teisus... Nežinau jo diagnozės, bet įtariu psichopatiją. Iš pradžių jis buvo stulbinamai dėmesingas ir geras. Toks tobulas. Bet vėliau... viskas pasisuko labai blogai.

- Reikėtų įrengti stebėjimo kameras... – tarė Armandas. – Bet tam dabar neturiu pinigų...

- Aš turiu. Galiu duoti.

- Ne... neimsiu iš tavęs nė cento. – numykė Armandas.

- Armandai, aš tikrai galiu už jas sumokėti. Bent taip atsilyginsiu už kelionę ir už tai, kad dabar gyvenu su tavimi. Nagi, sutik.

- Ech... – atsiduso Armandas. – Gerai. Rytoj kol būsiu darbe gali susisiekti su kompanija ir tegul jas instaliuoja.

- Man bus malonumas.

Baigęs valgyti suploviau indus ir padėjau kefyrą į šaldytuvą. Armandas priėjo prie manęs ir pabučiavo į kaktą. Jis buvo pavargęs po ilgos darbo dienos ir po to incidento su Andrėjumi tad abu nusprendėme eiti miegoti. Pūkis kaip jau įprato susirangė mūsų lovos gale.