Meilės chemija

Nikolajus

Ryte padariau naują glotnutį Armandui ir įdėjau į jo indelį vištienos su ryžiais. Ir išleidau jį į darbą. Likau vėl vienas namuose su Pūkiu ir ėmiau nuobodžiauti. Sulaukęs laiko kai Armandas turėjo jau pietauti – paskambinau jam.

- Armandai?.. Norėjau paklausti, ar galėčiau šiandien pasikviesti sesę į svečius? – nedrąsiai paklausiau.

- Žinoma gali. – Armandas kalbėjo pilna burna. – Norėčiau su ja susipažinti. Tad jeigu gali užlaikyk iki vakaro kol grįšiu.

- Žinoma, mielasis. – sumurkiau ir išjungiau telefoną.

Nieko nelaukęs surinkau Elodėjos numerį ir pakviečiau seserį į svečius. Nurodžiau Armando namų adresą, kad galėtų įsivesti į GPS. O kol ji susiruoš ir atvažiuos, nusprendžiau paruošti pietus ir pradėti ruoštis vakarienei. Pietums ketinau žuvies. Aną dieną buvau nupirkęs keturis upėtakius ir ešerius. Nusprendžiau juos kepti ant grilio, o prie jų patiekti gaivias salotas su citrinomis.

Elodėja atvyko po geros valandos ir žuvys jau buvo paruoštos kepti.

- Sveikas, broliuk! – puolė man į glėbį Elodėja vos išlipo iš mašinos.

- Sveika. – plačiai nusišypsojau. – Pietums tiks žuvis?

- Bet kas! – nusijuokė sesuo. – Man viskas skanu, ką tu moki pagaminti.

Nusivedžiau ją į namus ir aprodžiau visą virtuvę su būsima vakariene ant stalo, kurią jau pradėjau ruošti. Elodėja Denisova buvo žemo ūgio mergina, ilgais banguojančiais tamsiai rudais plaukais ir pilkomis akimis. Išsivedžiau ją vėl į lauką ir nuvedžiau prie grilio. Ugnis jau buvo beveik prigesusi ir ėmiau dėti marinuotas su prieskoniais žuvis. Elodėja įsitaisė ant suoliuko šalia.

- Tai sakyk: kas tas tavo Armandas?

- Armandas Kirovas dabar dirba „Ermitaže". Turi brolį Džiovanį, kurio dar neteko matyti. Kaip susipažinome jau pasakojau. – ėmiau vartyti žuvis, kad geriau iškeptų. – Jis man geras. Tik...

- Kas „tik"? – nutraukė mane Elodėja.

- Žinai... – atsidusau ir apverčiau vieną žuvį. – Andrėjus mane susirado. Bijau vėl savęs ir Armando. – su mentele pamojau į namo pusę: - Įsirengėme vakar stebėjimo kameras, kad kito karto nebūtų.

- Prakeiktas Andrėjus! – nusikeikė Elodėja. – Kada jis pagaliau supras, kad tarp jūsų viskas baigta? Man jis niekad nepatiko...

- Žinau... Nuo pat pradžių sakei, kad jis keistas tipas. Tikiuosi Armandas toks tau nepasirodys. Jis grįš apie pusę dešimtos vakaro.

- Atsivežiau savo taro kortas. – pasiutėliškai nusišypsojo Elodėja. – Pažiūrėsime ką jos parodys.

- Gerai. – nusijuokiau. – Žuvis tuoj iškeps, pavalgysime ir galėsime išmesti man kortas.

Žuvis greitai baigė kepti ir sudėjau jas į lėkštes bei nunešiau į pavėsinę, kur palydėjau Elodėją. O pats nuskubėjau į namą paimti paruoštas salotas: bulguro su avokadais, brokoliais ir salotomis bei citrinų griežinėliais. Nunešęs puodą į pavėsinę prisėdau ir ėmėme valgyti. Elodėja čiaumojo viską iš eilės lyg alkanas vilkas ir gyrė kaip skaniai viską paruošiau. Baigę valgyti tiesiog tylėjome kurį laiką. Norėjome atsipūsti po sočių pietų. Buvo jau gerokai po keturių vakaro, o mano vakarienė Armandui dar nebuvo nė pradėta ruošti.

Kartu surinkome indus nuo stalo ir nunešėme į namo virtuvę. Elodėja padėjo juos suplauti ir palikome džiūti. Ji nuėjo į mašiną pasiimti kortas, o aš ruošti vakarienę Armandui. Nusprendžiau pagaminti uzbekišką plovą. Jam turėjau nusipirkęs avienos, ryžių, morkų, česnakų, paprikų ir kario. Kadangi kazano (specialaus puodo) neturėjome – panaudojau tiesiog didelį katilą. Ėmiau pirmiausia smulkinti daržoves. Tuo tarpu grįžo Elodėja ir išdėliojo kortas ant virtuvinio stalo. Pamiršau pasiūlyti žvakių ar kokią staltiesę, bet ji dėl to nelabai rūpinosi.

- Mmmm... – numykė Elodėja pasilenkusi virš kortų. – Nelabai gerus dalykus matau... Bokštas. Tai didelio pavojaus ženklas. Šalia matau apverstą Kardų Karalių... Tai labai blogas ir kerštingas jaunas vyras.

- Manai tai Armandas? – paklausiau pjaustydamas paprikas.

- Ne... ne Armandas.- atsakė Elodėja. – Dar matau Taurių Riterį. Tai korta susieta su augintiniais. O Pūkis juk čia?

- Pūkis čia. – nusijuokiau. – Jis greičiausiai visą dieną miegą antrame aukšte.

- Dar matau apverstą Teisingumą... tai kriminalas... – Elodėja aiktelėjo. – Kažkas nutiks Pūkiui!

- Elodėja, netikiu. – nusijuokiau. – Pūkis niekam nieko blogo nepadarė. Jis tyliai ir ramiai čia atostogauja ir jam čia patinka. Armandas tikrai jo neskriaus. O daugiau niekas nežino, kad jis čia.

- Turi jį apsaugoti! Jam gresia pavojus!

- Elodėja, eikš čia. Padėsi smulkinti česnakus. Tebūnie taip. Dažniau tikrinsiu kur jis yra ir visada uždarysiu duris į lauką.

- Tikiuosi. – Elodėja sutvarkė savo kortas ir susidėjo į dėžutę. Baigusi atėjo padėti man. – Kas vakarienei?

- Uzbekiškas plovas. – atsakiau. – Armandui tikriausiai patiks, nes jis bus aštrus patiekalas, o Armandui patinka aštrus maistas.

- Aštrus sakai? – šelmiškai nusijuokė Elodėja. – Tikriausiai ir lovoje jis karštas?

- ELODĖJA!

Kol pagaminome plovą praėjo gera valanda. Ir palikome jį puode. Gal tai ir nėra tas tikrasis uzbekiškas plovas, bet turėti išeiti panašus. Kol grįš Armandas buvo dar likę laiko ir nusprendžiau nusivesti Elodėją prie tvenkinio, kur gaudėme žuvis su Armandu. Buvo dar šviesu tad prisėdome pasimėgauti gaiviu vėjeliu.

- Na, ir kaip tau čia? – paklausiau jos.

- Tobula. – ji įmerkė kojas į vėsų tvenkinio vandenį. – Tai sakai žvejojate čia?

- O taip! Ir žuvis visai valgoma. Aišku ne tokia kokią rasi parduotuvėse, bet gan gera. Iš bado galima valgyti. Ir Pūkiui patinka.

Pasėdėję valandą prie tvenkinio vėl grįžome į sodo namelį. Žaidėme su Pūkiu, kuris išlindo iš po sofos. Elodėja dar paskaitė kortas Armandui ir išbūrė jam sėkmingą darbą „Ermitaže". Taip laikas praėjo ir temstant grįžo Armandas. Įėjęs pro duris puolė apkabinti mane ir apibėrė bučiniais mano veidą.

- Sveika, Elodėja. – Armandas padavė savo ranką mano sesei.

- Sveikas. Kaip tik būriau tau ateitį. Turėtum greitai būti paaukštintas. – nusišypsojo Elodėja.

- Mat kaip. – nusišypsojo Armandas ir mane paleido. – Aš alkanas dabar kaip vilkas. Pakalbėsime prie stalo.

Puoliau šildyti plovą. Elodėja Armandui rodė kortas ir abu matėsi puikiai sutaria. Baigęs šildyti patiekiau lėkštes ant stalo ir papilsčiau obuolių sulčių į stiklines. Baigęs serviruoti, pats prisėdau prie jų.

Pavakarieniavome trise ir aptarėme Armando klientus, pasijuokėme. Na, ir pasiūliau pasilikti Elodėjai pernakvoti pas mus, nes kelionė jai namo užtruks apie valandą. Ji sutiko pasilikti. Na, o rytoj Armandui turėjo prasidėti trys išeiginės ir jis nusprendė pasikviesti savo brolį Džiovanį. Manęs laukė vėl valandos prie puodų. Tad nusprendėme visi trys rytoj nuvažiuoti apsipirkti.

Na, o prieš miegą žiūrėjome filmą bei valgėme likusią žuvį nuo pietų.