Meilės chemija

Nikolajus

Permiegojau su Armandu. Ar aš to gailiuosi? Ne. Nes juk žmonės permiega vienas su kitu net ką tik susitikę, o Armandą aš pažįstu. Tokio gero sekso tikrai nebuvau turėjęs. Armandas buvo švelnus, bet ir tuo pačiu aktyvus, kas man patiko. Ir praleisti laiką duše su juo buvo neapsakomai malonu. Galėjau liesti jo nuogą kūną krentant vėsiam vandeniui ant mūsų.

Na, o šiandien ryte ketinome aplankyti gintaro muziejų ir dar pasimaudyti jūroje prieš grįžtant namo į Vilnių. Armandas mane nuvežė ir kartu nuėjome nusipirkti bilietų. Esu jau buvęs šiame muziejuje kai buvau vaikas, bet dar kartą norėjau pažiūrėti eksponatus ir ką naujo jie turi. Žinojau, kad Armandui tai turbūt neįdomu, bet jis kantriai vaikščiojo visur su manimi.

Po muziejaus nuvykome į paplūdimį ir vėl pasinėrėme į šėlstančias jūros bangas. Ilgai nesipliuškenome, nes laukė ilga kelionė namo. Apie viską reikės papasakoti Elodėjai. Ji norės išgirsti apie mūsų mažytes atostogas.

- Kaip tau šios kelios dienos? – paklausė Armandas gulėdamas ant rankšluosčio.

- Tai... buvo tikrai šaunios dvi dienos. Niekada nepamiršiu ką kartu patyrėme. – atsakiau.

- Na, kadangi dabar dirbsiu turėsime mažiau laiko susitikinėti, bet per išeigines prižadu susitikti su tavimi. – tarė Armandas.

- Suprantu. Rudenį prasidės mano paskutiniai studijų metai ir aš turėsiu mažiau laiko.... bet ką nors sugalvosime.

- Mano darbas mums netrukdys kaip ir tavo studijos. – nusišypsojo Armandas.

- Tikiuosi...

Armandas mane karštai pabučiavo į lūpas ir vėl pasidaviau jo kerams. Jis buvo tikrai puikus vaikinas, visai ne toks kokį įsivaizdavau tą pirmąją mūsų dieną. Per šį trumpą laiką daug sužinojau apie Armandą ir supratau, kad jis man puikiai tinka. Nors giliai širdyje vis tiek bijojau būti išduotas. Niekada negali žinoti, kas gali nutikti. Neištverčiau jei vėl tektų patirti tą patį...

Kadangi buvo tikrai karšta, vėl grįžome į jūrą. Armandas ištraukė iš jūros dugno dar kriauklių ir man padovanojo. Jis buvo visiška mano buvusiojo priešingybė- dėmesingas, švelnus, draugiškas ir be proto seksualus. Negalėjau patikėti, kad tokiam kaip aš nuobodai galėjo atitekti toks aukso luitas kaip Armandas. Paėmiau kriaukles ir grįžome į kopas. Susidėjau jas į maišelį su kitomis ir užrišęs įsidėjau į savo krepšį.

- Žinai... – pradėjo Armandas. – Ar nenorėtum šiąnakt praleisti naktį mano namuose? Grįšime vėlai...

- Labai norėčiau. – atsakiau. – Bet Pūkis laukia manęs namuose.

- Na, galime užsukti jį pašerti ir išvalyti dėžę, o po to važiuoti pas mane.

- Na... gal ir gera idėja.

- Tuomet sutarta! – nusijuokė Armandas. – Vargšas Pūkis, turbūt iš nuobodulio nebežino ką daryti.

- Jis įpratęs būti vienas kol aš sėdžiu universitete.

Pūkis buvo ganėtinai kantrus ir vienišiaus gyvenimą mėgstantis padarėlis. Jį įsigijau iš gyvūnų prieglaudos prieš porą metų, nes nusprendžiau, kad po skyrybų su buvusiuoju turiu įsigyti kokį augintinį. Taip Pūkis atsirado mano namuose ir nuo tol nuolat prižiūriu, kad jis jaustųsi puikiai. Dabar vasarą jam itin karšta su tokiu kailiu, tad dažnai jį maudau, kad bent kiek atvėstų. Truputį nerimauju, ar po dviejų dienų dar jis nebus suplukęs nuo karščio. Reikės grįžus iš Armando jį išmaudyti.

Atėjus vakarui palikome paplūdimį ir persirengę grįžome į mašiną. Armandas įjungė muziką ir pasileidome Vilniaus link. Besileidžianti saulė nudažė visą dangų oranžiniais ir raudonais atspalviais, o pro pravirus langus košė vėjas, kuris puikiai vėsino mašinos tvankumą. Kartu ėmėme dainuoti pagal grojamą muziką ir po to juoktis kaip abu nusidainuojame.

Kelionė užtruko ilgai, bet su Armandu ji neužtruko taip ilgai kaip atrodė iš pirmo karto. Vilnių pasiekėme apie vidurnaktį. Pūkis jau laukė prie durų ir garsiai baubė visa gerkle. Pasirodo jo dėžė jau buvo pilna. Išvaliau dėžę, pripyliau maisto ir vandens ir palikome Pūkį toliau nuobodžiauti.

Armando namus pasiekėme apie pusę pirmos. Bet abu nesijautėme nė kiek pavargę. Mes troškome vienas kito...