Meilės chemija

Armandas

Iš ryto papusryčiavome su Nikolajumi ir išvykau į darbą. „Ermitažą" pasiekiau prieš aštuonias ir įėjau. Na, štai ir prasideda mano pirmoji darbo diena. Nuėjau pas direktorę ir gavau uniformą. Tuomet ji nuvedė mane į persirengimo kambarius ir davė ženklelį, su kuriuo galėsiu jį atrakinti.

Persirengęs uniforma išėjau į salę. Buvo dar tik keli klientai, kurie žiūrinėjo gėles ir trąšas. Mane pasitiko skyriaus vyriausioji pardavėja ir aprodė viską, kur turėsiu dirbti. Išklausęs visą instruktažą pradėjau dėlioti naujai gautas trąšas į lentynas. Keli klientai užkalbino ir paprašė atmatuoti plėvelės. Pasikviečiau kitą darbuotoją, kad man parodytų kaip tai daroma ir kartu atkirpome reikiamą ilgį. Tuomet grįžau prieš trąšų. Man patiko jų kvapas ir kaip gražiai sudėliojau jas į lentynas. Baigęs su trąšomis nuėjau prie purkštukų ir žarnų, nes ten buvo šiek tiek sujaukta ir reikėjo sudėlioti naujas kainas, nes šiandien prasidėjo akcija. Sudėlioti kainas buvo iššūkis, nes dar nežinojau barkodų skaičių ir teko pavargti, bet iki pietų susitvarkiau su šia užduotimi. Dar padėjau keliems klientams išsirinkti movas žarnoms ir patraukiau pietauti.

Virtuvėlėje susitikau kelis darbuotojus ir pasisveikinęs nunešiau savo šašlykus pasišildyti mikrobangų krosnelėje.

- Tu naujokas? – paklausė vienas vaikinas, ant kurio uniformos buvo ženkliukas su vardu „Remigijus".

- Taip. Šiandien pirmoji mano darbo diena. – atsakiau.

- Kuriame skyriuje dirbi? – paklausė Remigijus.

- Sode. – atsakiau ir pasiėmiau savo šašlykus bei prisėdau prie stalo.

- Tikiuosi darbas patinka, nes girdėjau ten fiziškai gan sunku.

- Aš turiu pats savo sodą, tai fizinio darbo nebijau. – nusišypsojau. – O tu kokiame skyriuje dirbi?

- Gera girdėta, kad kažkas čia nebijo fizinio darbo. Aš ir statybų skyriaus. Šalia tavojo. Jei reikės kokios pagalbos – tik pasikviesk.

- Statybos irgi sunkus darbas. – tariau. – Būtinai pasikviesiu jei reikės ką nors sunkaus kelti.

Taip besišnekučiuodami valgėme. Pusvalandis greitai prabėgo ir grįžau atgal į salę. Manęs laukė darbas lauko skyriuje. Atvežė naujų karučių ir turėjau nueiti į rampą juos pasiimti. Nusivežiau juos su lifteriu į lauko prekybą ir pradėjau juos surinkti. Bent pirmąjį, o kiti liko supakuoti ant paletės klientams. Užtrukau gerą pusvalandį kol surinkau tą karutį ir patraukiau atgal į salę. Buvo klientų valandos ir reikėjo mesti visus darbus bei padėti klientams. Vieniems reikėjo nuodų nuo vabalų ir turėjau padėti atrakinti spintelę su nuodais bei padėti išsirinkti geriausius jų vabalams. Kitiems reikėjo padėti išsirinkti produktus nuo skruzdėlių, dar kitiems reikėjo vaistų, kad neruduotų spygliuočiai.

Po valandos jaučiausi pailsėjęs nuo naujų prekių. Bet pasibaigus klientų valandoms reikėjo grįžti prie prekių. Kol darbavausi su klientais, atvežė daug prekių. Tai buvo kastuvai ir šakės. Privalėjau juos sukrauti į lentynas aukštai todėl atsinešiau kopėčias. Darbas buvo gan sunkus. Vieną kartą užsimečiau šakę ant kojos. Vaje koks skausmas! Bet palaukęs kol praeis skausmas tęsiau darbą. Laipioti pirmyn ir atgal kopėčiomis su kastuvais buvo tikrai nemalonus darbelis ir ėmiau nemėgti šių įrankių. Po to dėžėje dar radau sekatorių ir galėjau ramiai juos sukabinti.

- Na kaip sekasi, Armandai? – prie manęs priėjo direktorė.

- Puikiai. – nusišypsojau. – Man tikrai patinka šitas darbas.

- Na ir puiku. Tikiuosi nepabėgsi.

- Nemanau.

Manęs jau laukė antra pertrauka. Pavalgęs šaltibarščių grįžau į salę ir laukiau darbo pabaigos. Dar pasidarbavau su prekėmis, pabendravau su kolegomis ir nepajutome kaip atėjo devinta vakaro. Visi patraukėme į persirengimo kambarius. Persirengęs patraukiau į rampą ir iš jos į stovėjimo aikštelę. Gerai, kad brolis man paskolino mašiną neribotas laikui. Turbūt reikės įsigyti savo.

Grįžęs namo tikėjausi rasti keptą žuvį, bet prie savo namų radau automobilį... Tai man sukėlė įtarimą, nes niekas nežinojo, kad Nikolajus čia gyvena. Pastačiau mašiną ir įėjau į namą. Ką pamačiau mane šokiravo.... Nikolajų bučiavo kažkoks šviesiaplaukis!