Meilės chemija

Nikolajus

Ryte atsibudau Armando glėbyje. Na ir pašėlęs vakar naktį buvau. O kur dar maudynės vidury nakties tvenkinyje! Armandas prabudo pajutęs, kad jau spurdu ir pabučiavo mano kaktą.

- Labas rytas, mielasis. – prikimusiu balsu tarė Armandas. – Kaip miegojosi?

- Labas rytas. Miegojau kaip kūdikis. Pas tave čia tikrai labai ramu gamtoje. Nepalyginsi su miesto triukšmu.

- Nesisapnavo vaiduokliai po vakarykščio filmo?

- Ne. – nusijuokiau. – Sapnavau mudu ežere...

Pakilome iš lovos ir nuėjome į virtuvę ieškotis ko nors pusryčiams. Armandas sutepė sumuštinių ir padarė kavos. Papusryčiavome prie nedidelio stalelio virtuvėje ir atviro lango į sodą. Buvo taip jauku ir gera čia būti.

- Nikolajau, o nenorėtum... žinai... praleisti likusią vasarą pas mane sodyboje? – paklausė nedrąsiai Armandas.

- Bet aš turiu Pūkį...

- Ką manai jei jį atsivežtume čia? Manau jam gamta irgi patiktų.

Pagalvojau kelias sekundes. Kodėl ne? Bet Pūkio į lauką neleisiu – privalės būti name. Bijau, kad nepabėgtų kur nors ir nepasiklystų. Neištverčiau jei Pūkis dingtų.

- Gerai. – nusišypsojau. – Bet Pūkis bus uždarytas name.

- Kaip įsakysi. – nusijuokė Armandas.

Po pusryčių sėdome į mašiną ir grįžome į mano butą. Pūkis nepatenkintas vizgino uodegą prie durų ir miauksėjo. Paėmiau jo indelius, kraiko dėžę, kraiką ir patį Pūkį įkišau į narvelį. Aišku jis buvo labai nepatenkintas tuo ką padariau. Bet sėdome į mašiną ir grįžome į sodybą. Įnešę į vidų viską paleidome Pūkį, bet pastarasis išsigandęs ir piktas pasislėpė po sofa.

- Matomai jam nepatinka tokie pokyčiai. – tarė Armandas. – Ar greit apsipras?

- Manau kelios dienos ir jis čia jausis šeimininku. Tik bijau, kad nenugraužtų tavo gėlių...

- Dėl to nereikia sukti galvos. – nusijuokė Armandas. – Turiu specialią užtvarą ant palangių, kuri saugo nuo tiesioginių saulės spindulių ir tuo pačiu nuo gyvūnų. O dabar jeigu gali palauk kol nuvažiuosiu į parduotuvę maisto.

- Gerai. – atsakiau. – Man reikia pasilikti su Pūkiu, nes jis išsigandęs.

Armandas pasiėmęs mašinos raktus išėjo. Aš bandžiau ištraukti Pūkį, bet jis šnypštė po sofa ir neprisileido nieko artyn. Tad nusprendžiau pasivaikščioti po namelį. Pirmame aukšte buvo didžiulė svetainė sujungta su virtuve. Čia buvo ir sofa su televizoriumi. Antram aukšte miegamasis ir vonios kambarys. Apvaikščiojau visur ir apžiūrėjau ar nėra nesaugių vietų Pūkiui.

Armandas grįžo už geros valandos su dviem maišeliais maisto ir padėjau jam sudėti juos į šaldytuvą. Šiandien kepsime vėl šašlykus. Nudžiugau, nes tai buvo mano mėgstamiausias vasaros patiekalas. Jis pabučiavo mane į lūpas baigęs tvarkyti šaldytuvą ir pasiūlė pasigaminti šaltibarščių. Sutikau.

Kol gaminome šaltibarščius Armandas įjungė muziką ir pradėjo šokti. Prisidėjau ir aš prie jo kol pamačiau Pūkį stebintį mus.

- Taigi nebeturėsim privatumo? – nusijuokė Armandas.

- Spėju, kad taip.

Pūkis piktai vizgino uodegą. Priėjau artyn, bet jis vėl kažkur pasislėpė. Radau jį po spintelę. Bet ir vėl šnypštė. Nors mums buvo smagu kartu, bet Pūkis nebuvo patenkintas aplinkos pasikeitimu ir dar Armandu. Ko gero jis jam pavydėjo dėmesio. Prie manęs prisidėjo ir Armandas, kuris parvežė Pūkiui skanukų ir kelis padėjo prie spintelės. Bet Pūkis nekišo nosies net užuodęs skanėstus.

- Manau jam reikės daugiau laiko negu galvojau apsiprasti. Jis dar niekur nebuvo keliavęs ir tai jam didžiulis stresas. Galbūt palikim jį ramybėje?

- Taip, manau tai gera mintis. – atsakė Armandas ir vėl pabučiavo mane. – Galbūt eisiu laukan ruošti šašlykinę.

- O kaip šaltibarščiai?

- Palauks vakaro. Tegul šaldosi šaldytuve.

Tai taręs Armandas išėjo į lauką ir uždarė duris, nes dabar čia buvo gyvūnas, kuris gali išsigandęs pabėgti į nepažįstamą teritoriją. O aš nuėjau pradėti virti ryžius.