Meilės chemija

NIKOLAJUS

Ryte pamaitinau Pūkį ir papusryčiavę paprastus pusryčius, sėdome į mašiną. Visą kelią iki Trakų klausėmės muzikos ir dainavome. Buvome tokie laimingi. Armando vairavimo ypatybe labai greitai nulėkėme į Trakus. Apie šią kelionę Armandas man pranešė tik prie pusryčių stalo. Palikome vargšą Pūkį vieną karaliauti sodyboje.

Pasiekę Trakus pasistatėme mašiną prie vieno restorano ir patraukėme link pilies. Ežero vanduo raibuliavo saulėje ir kvietė maudytis, bet deja nebuvau pasiėmęs glaudžių tam reikalui. Armandas uždėjo savo ranką man ant peties ir abudu iš lėto ėjome. Prie pilies vokiečių turistų grupelė fotografavosi. O mes nusprendėme aplankyti muziejų. Gėda prisipažinti, bet čia nebuvau nė kartelio buvęs. Armandas sumokėjo už bilietus ir patraukėme apžiūrėti ekspozicijos. Man labai patiko viskas, ką ten mačiau. Labiausiai susižavėjimą kėlė siuvinėtos rankinės iš praeities glūdumos. Armandas ramiai lūkuriavo kol aš dariau nuotraukas su savo telefonu. Norėjau viską įamžinti.

Praleidę porą valandų bevaikštant po pilį, nusprendėme eiti prie ežero. Jame plaukiojo keli laiveliai ir paplūdimyje ilsėjosi žmonės: kas deginosi, kas sprendė kryžiažodžius, vaikai statė smėlio pilis, o mes su Armandu įsikūrėme atokiai ant smėlio. Tiesiog tiesiai ant smėlio, bet jokio rankšluostuko.

- Gal išsimaudome? – pasiūlė Armandas.

- Aš neturiu ką persirengti... – nuliūdau.

- Nereikia. Galime su apatiniais. – Armandas nusiėmė saulės akinius ir atsistojo, pradėjo rengtis.

- Kad man gėda prie žmonių...

- Na, jau. – jis nusijuokė.

Patraukiau pečiais. Kodėl gi ne? Nusitraukiau marškinėlius ir nusitraukiau šortus. Likau vien su apatiniais. Nusispyriau batus ir kartu su Armandu patraukėme link ežero. Vanduo buvo gan šiltas ir tos šalto vandens baimės kūnas neišdavė. Paėjėjome giliau kol vanduo ėmė siekti krūtinę ir stebėjau kaip Armandas paniro po vandeniu. Na, ir ką gi jis dabar sugalvojo? Po kelių sekundžių išniro su tuščia geldute.

- Vaje. – nusijuokiau. – Ir ką tu veiksi su šituo?

- Noriu pririnkti jų daugiau. – atsakė Armandas. – Sode norėčiau padaryti alpinariumą ir papuošti geldutėmis.

- Ir kada tau šovė tokia idėja?

- Va dabar pat. – Armandas nusišypsojo savo kerinčia šypsena. – Kai užlipau ant vienos, supratau, ką su ja daryti.

- Manau tai puiki idėja.

Dar kiek paplaukioję ir susirinkę geldučių, išlipome į krantą. Jau buvo gerokai po vidurdienio ir mano pilvas pradėjo groti maršus. Armandas išgirdęs nusijuokė ir pasiūlė eiti užkąsti į tą patį restoraną, prie kurio stovi mūsų mašina.

Pasiekę mašiną sudėjome geldutes į bagažinę ir užsukome į restoraną. Kainos pritrenkė prie sienos. Bet Armandas pasisiūlė už viską sumokėti. Užsisakėme žaliosios arbatos ir rytietišką traškią vištieną. Skonis buvo tikrai tobulas. Net už tokią kainą buvo padori porcija. Sukirtę šį skanėstą ir susimokėję patraukėme link mašinos.

Ir štai... įpusėjus kelią namo įvyko keistas ir nejuokingas nutikimas. Mums bevažiuojant mašinos kapotas pats atsivėrė ir trenkėsi į langą. Laimei nevažiavo jokia mašina priešais ir Armandas spėjo sustabdyti. O taip užverti tą kapotą kai jis išsinėrė – nė vienas nežinojome. Armandas bandė raktu jį įstatyti į vietą, bet kur tau. Tuomet pastebėjome atvažiuojančią mašiną, kuri sustojo mums net nespėjus pamoti. Išlipęs senyvo amžiaus vyrukas mums padėjo sutvarkyti kapotą ir palinkėjo gero kelio. Gerai, kad neįskilo stiklas ir nepadarėme avarijos...

Tai bent išgąsčio mums buvo! Bet sėdome į mašiną ir vėl pajudėjome. Buvo jau ankstyvas pavakarys kai grįžome į Vilnių. Tikėjausi, jog Pūkis mus pasitiks, bet deja taip nebuvo. Pradėjau vaikščioti po visus namus šaukdamas jį vardu, bet jo niekur nesimatė. Armandas ištraukė lašišos gabaliuką ir tikėjosi jį prisikvieti, bet Pūkio nė ženklo. Apėmė negera nuojauta...

- Gal jis pabėgo? – paklausė Armandas.

- Nemanau. Jis ne itin mėgsta būti lauke.

- Tuomet tai įtartina.

Tuo momentu suskambėjo mano telefonas pranešdamas apie gautą žinutę. Andrėjus...

Sveikutis. Nepasigedai kačiuko?

- Armandai... – mano balsas net suvirpėjo. – Žinau, kur Pūkis.

- IR VĖL TAS DALBAJOBAS?! – užriaumojo Armandas ir trenkė kumščiu per stalą. – Kur jis gyvena?

- Pūkis... jis pagrobė Pūkį... – atsisėdau ant sofos ir pravirkau. – Kas dabar bus?

- Geriau tegul jis galvoja, kas jam bus! – siuto Armandas. – Sakyk adresą.

Padiktavau Andrėjaus adresą. Armandas išlėkė pro duris lyg velnio genamas. Iš paskos pasileidau ir aš. Neleisiu jam važiuoti vienam į to psichopato namus.

Kelionė truko gal valandą, nes buvo jau piko valandos Vilniuje. Andrėjaus namas buvo prabangiame rajone. Dviaukštis ir viename lange degė šviesa. Armandas pastatęs mašiną nulėkė į Andrėjaus namus. Aš bėgau iš paskos. Durys buvo atviros. Tai ką pamačiau vos įbėgęs į jo namus, man sustabdė širdį: Andrėjus pasiguldęs ant žemės kumščiai daužė leisgyvį Pūkį. Ašaros pasipylė mano skruostais. Armandas nieko nelaukęs šoko ant Andrėjaus ir ėmė jį tvatyti kumščiais, o aš puoliau prie Pūkio. Ne, ne, ne, ne!!! Išsitraukęs telefoną puoliau skambinti budinčiai veterinarijos klinikai. Man pasisekė kad jie atsiliepė po dviejų signalų. Padiktavęs adresą ėmiau glostyti Pūkį. Jis kvėpavo. Bet sunkiai ir iš jos burnos kyšojo liežuvėlis... visas kruvinas...

Armandas gerai prilupo Andrėjų. Tas dabar tysojo ant grindų kaip ir Pūkis. Paskambinau policijai kurie atvyko kelios minutės po veterinarijos automobilio. Palikau Armandą aiškinti su policija, o pats iškeliavau su Pūkiu į kliniką.

Prasėdėjau apie pusvalandį kol veterinaras apžiūrinėjo Pūkį. Jis neteko kelių dantų ir lūžo vienas šonkaulis, bet operacija jį turėjo išgelbėti. Sėdėjau laukiamajame apie valandą. Ašaros liejosi upėmis. Kai prasivėrė durys buvau jau aprimęs. Veterinaras pranešė, jog vidiniai organai nepažeisti, tad Pūkis gyvens. Tačiau turėsiu į prižiūrėti. Neturėjau kaip grįžti namo tad išsikviečiau taksi. Jis pargabeno mane namo su Pūkiu.

Namuose paguldžiau Pūkį į jo lovytę ir leidau jam miegoti po narkozės. Atsisėdau šalia ant grindų ir laukiau Armando. Mano vaikinas grįžo po valandos.

- Kaip Pūkis? – buvo pirmi jo žodžiai įžengus pro duris.

- Gyvens... – atsidusau.

- Policija uždarė tą benkartą į cypę. – Armandas prisėdo šalia ant žemės.

- Bet jis mums keršys...

- Nebekeršys niekam. – Armandas paglostė mano galvą ir Pūkį. – Jam iškelta baudžiamoji byla ir sės už grotų.

- Tikiuosi... – atsidusau. – Aš pavargęs. Noriu miego.

- Pūkiui viskas bus gerai. Dabar jis miegos visą naktį. – ramino Armandas mane. – O mes galime eiti pailsėti. Rytoj turiu tau staigmeną.

- Tikiuosi tai gera staigmena.

- Argi aš blogas staigmenas daryčiau?

Abu išsitiesėme sofą padarydami ją lovą. Nenorėjome šiąnakt miegoti antrame aukšte. Reikėjo būti šalia Pūkio. Apsikabinau Armandą ir paslėpiau savo veidą prie jo kaklo. Dabar vėl jaučiausi saugus. Vien jau saugus dėl to, kad Andrėjus uždarytas. Tikiuosi ne kalėjiman jį grūs, o į psichiatrinę.