Finally Happy

11 Dalis

Mama paguldė Emanuel šalia ir jis kiek nurimo. Gulėjom ramiai. Ir žiūrėjau į Emanuel mėlynas akytes.
- Mieloji nori gal pavalgyti?- paklausė manęs mama.
- Ne, bet norėčiau arbatos- pasakiau ir šyptelėjau jai.
- Mes su tėčiau einame į kavinukę kuri yra apačioje ir atnešim tau arbatos ir kažko skanaus.- pasakė mama. Aš tik linktelėjau. Ir jie išėjo.
- Emanuel, nemanai, kad jie per daug manimi rūpinasi? - jis tik išsišiepė ir palietė mano sumuštą skruostą, susiraukė ir žiūrėjo į mane susirūpinusiu žvilgsniu, nesuprantu toks mažas vaikas ir gali matyti susirūpinimą jo akytėse.
- Čia mane užgagvo Blogi berniukai- švelniai pasakiau mažyliui, nors nemanau kad jis mane supranta. Koridoriuje išgirdau žingsnius į palatą įėjo tėvai.
- Štai tavo arbata ir keksiukas. Gal paimti Emanuel, kad tau netrukdytų?- paklausė mama.
- Ne, man su juo jaukiau šioje lovoje. Be to ačiū.- padėkojau. Suvalgiau savo keksiuką ir išgėriau arbata. Išgirdau, kad prasiveria palatos durys ir pamačiau įeinant sutrikusį rudaakį. Kai jį pamačiau per kūną nubėgo šiurpukiukai, ir labai pasimečiau. Kažkuria pasamonės dalele galvojau kad Josh juokavo, kad ji pakvies, bet pasirodo ne. Ir jis čia, pas mane.,
- Sveiki- pasakė pasimetęs jis.- mane čia pakvietė vaikinas vardu Josh.. Manau.. Sakė kvietėte mane.,- sutrikes kalbėjo jis.
- Sveikas, tai tu išgelbėjai mūsų dukrytę gatvėje?- paklausė mano tėtis.
- Taip pone.- pasakė rudaakis ir sutrikęs pažiūrėjo į mane.
- Labai tau ačių, kad išgelbėjai mūsų dukrytę, mes visą gyvenimą būsime tau dėkingi!- pasakė tėtis ir paspaudė jam ranką. O mama ašarotom akim jį net apkabino. Net Emanuel surėke ir pamojavo savo mažais kumštukais. Ir tai sukėlė šypseną. Rudaakis buvo akivaiždžiai sutrikęs dėl visos šios scenos.
- Kaip tave vadinti jaunuoli?- paklausė mama rudaakio.
- Vadinkite mane tiesiog Malik.- pasakė jis ir nusišypsojo. Malik koks keistas vardas.. Bet jo šypsena tikrai žavi..
- Na mes einame į kokia kavinukę jūs pasikalbėkite.- pasakė mama ir jau norėjo paimti Emanuel.
- Mama aš noriu, kad Emanuel būtų čia su manimi.- greit pasakiau.
- Na gerai, bet jeigu kas iškart skambink man.- pasakė ir pabučiavusi man į kaktą, paėmė tėčiui už rankos ir kartu išėjo iš mano palatos.
- Emanuel tavo vaikas?- paklasė jis. Ir aš garsiai nusijuokiau nors ir skaudėjo skruostą.
- Žinoma ne, jis mano broliukas.- pasakiau jam. Pastebėjau, kad jo skruostai paraudo ir šyptelėjau jam.
- Na atsiprašau, nesuprantu, kodėl tu guli ligoninėje? Tave kažkas vėl užpuolė?- paklausė jis susiraukęs.
- Ne tiesiog buvau labai nusilpusi dėl visko ir nualpau vidurį laiptų ir negana to nusiridenau jais.- pasakiau jam.
- Aišku, tai norėjai su manim pasikalbėt?- paklausė ir prisėdo ant kėdės netoli lovos.
- Na tiesa sakant mano tėvai norėjo tau padėkoti ir su tavim pakalbėt. Na aš ir norėjau dar kart padėkot- pasakiau kaip kokia kvailė. Ir susiraukiau.
- Kodėl raukaisi?- paklausė nusijuokęs.
- Na nes kažkokią nesamonę čia suvėliau.- pasakiau nusišypsojus ir susiraukiau dar labiau nuo skausmo ir patryniau skruostą.
- Matydamas tave sužeista noris nueiti pas Tim ir išspardyt jo riebią šikną.- pasakė jis.
- Na čia neseniai buvo policija tai aš viską papasakojau, ir sakė jog juos suims šiandien.- pasakiau aš.
- Tai ir gerai, taip jiems ir reikia.- pasakė Malik. Ir Emanuel pradėjo verkti, aš nežinojau ką daryt nes man skauda šoną ir negaliu jo paimti. Pagloščiau jam galvytę bet vistiek nenurimo. Daviau čiulptuką, pieno buteliuką, bet neimė.. Pakėliau akis į Malik.
- Prašau gal gali jį paimti? Nes man lūžęs šonkaulis... Prašau paimk jį ir nuramink.- paprašiau jo.
- Na bet aš nenežinau kaip paimt tokį mažą vaikutį, dar netyčią sulaužysiu. Jis toks mažas.- pasakė jis pasimetęs.
- Prašau paimk jį man gaila žiurėt kai jis verkia, o aš negaliu nieko padaryt- pasakiau ir žiūrėjau į Malik maldaujančiu žvilgsniu.
- Na gerai tik pasakyk kaip jį laikyt.- pasakė susigėdęs.
- Na paimk jį ir viena ranka prilaikyk galvyte o kita nugarytę, arba paimk atsisėsk ant kėdės ir pasiguldyk jį į glėbį.- pasakiau. Jis lėtai atsistojo nuo kėdės ir priėjęs prie pat lovos pasilenkė paimti Emanuel. Užuodžiau jo kvepalus, ohh galėčiau kviepuot jais vią dieną.. O jo veidas iš arčiau toks dailus... STOP! Ką aš čia kliedžiu.. Išvis man galva susisuko.. Manau čia nes susitrenkiau krisdama.. Jis paimė Emanuel kaip sakiau ir panašiojo po palatą. Emanuel nurimo ir nebeverkė. Jis atsisėdo ant kėdės ir pradėjo supuoti jį ir Emanuel paimė jam už piršto ir spaudė.
- Oo tu tikras galiūnas!- pasakė Malik tyliai Emanuel nors ir aš tai girdėjau. Taip besupuodamas Emanuel užmigo. Nusišypsojau nes jie atrodė labai mielai.
- Kur jį paguldyti?- paklausė tyliai jis.
- Čia, šalia manęs.- pasakiau jam ir parodžiau ten kur pirmai gulėjo Emanuel. Jis lėtai paguldė jį ir kai atsitraukinėjo nuo lovos pažiūrėjo man į akis. Jo akys tokios šokoladinės ir tokios gražios tokių ilgų blakstienų nemačiau pas jokį vaikiną...
- Hmm, na tai dar kart ačiū už tai, kad išgelbėjai mane.- šyptelėjau.- ir, kad užmigdei Emanuel.- pasakiau jam.
- Na prašom, tai manau aš jau eisiu. - pasakė jis.
- Na gerai.- šyptelėjus pasakiau jam. Jis greit žengė žingsnį prie mano lovos ir pakštelėjo man į kaktą.
- Ate, greičiau sveik!- pasakė jis ir išskubėjo iš palatos. O aš gulėjau nieko nesupratus.. Jis pabučiavo man į kaktą.. Miela.. Bet., kodel jis taip padarė?.. Taip gulėjau kokias dešimt minučių ir maščiau. Kol išgirdau atsidarant duris. Pasukau galvą ir pamačiau daktarą.
- Sveika dar karta, tik atėjau paklausti kaip laikaisi? Ar nieko neskauda?- paklausė jis. Daktaras iš išvaizdos atrodo toks mielas, kokių 50metų vyras, vien pažiūrėjus į jo akis gali pamatyt rūpestį. Matosi kad jam patinka jo darbas.
- Na skauda skruostą kai šypsaus, šoną truputį maudžia bet jaučiuosi visai gerai.- pasakiau jam.
- Na tai labai gerai, jei kas tai kviesk.- pasakė jis apsisukdamas.
- O, daktare? Kiek aš laiko turėsiu čia praleisti?- paklausiau, tikėdamasi kad neilgai nes šios sienos ir visa aplinka tiesiog sliagia.
- Savaite.- pasakė jis. Ir aš atsidusau.