Finally Happy

20 Dalis

Atsirėmiau į sieną ir nuslinkau ja žemyn, ant grindų. Apsikabinau savo kelius ir nepaliaujamai kūkčiojau, nesuprantu kaip pas vieną žmogų gali tilpti šitiek visokių jausmų, minčių, šitiek ašarų.. Kodėl tėvai išvyko nieko nepaaiškinę, nieko nepasakę, net neatsisveikinę.. Jie niekada taip nedarydavo išvykdami į kokią nors kelionę ar darbo išvyka, visada palaukdavo kol aš būsiu namie atsisveikindavo su manimi, o dabar dingo kažkur nieko nepasakę.. Nesuprantu jų.. Man atrodo aš jiem tik našta, visiškai nereikalinga..Nesuprantu Tai, kodėl jie įsivaikino Emanuel ir paliko jį man o patys išvyko nežinia kur palikę mus dviese.. O dar mokykla.. Aš nenoriu daugiau ten eiti, nenoriu matyti pašaipių ir paniekos pilnų žvilgsnių. Aš jiems nieko nepadariau, nepasakiau blogo žodžio, buvau atskirai nuo visų. Tik su Josh bendravau.. Viskas prasidėjo kai pradėjau bendrauti su Zayn.. Bet Britany pati kalta, kad lenda prie tai kas akivaiždžiai yra ne jos nosiai. O mane tai labai erzina ir pykdo.. Aš turiu, aš privalau būti stipri ir parodyti jiems, kad manęs nepaveikė visas tas spektaklis valgykloje, aš turiu pasirūpinti Emanuel. Tai bus sunku. Bet aš susitvarkysiu. Aš visada susitvarkau. Nebūsiu silpna. Ir atkeršysiu tai kalei Britany.. Nusivaliau ašaras ir netvirtai atsistojau ant grindų. Pasižiūrėjau į veidrodį priešais save.
- Pasižadu sau, nuo šios akimirkos, nuo šios dienos aš būsiu stipri. Aš viską iškęsiu ir viską darysiu savo nuožiūra. Niekam nenusileisiu ir nesileisiu būti pažeminta. Kentės tie kurie stos man skersai kelio.- Pasakiau garsiai ir iškėlusi galvą savo atsipndžiui veidrodyje.
Staiga išgirdau tylų verkimą antrame aukšte ir prisiminiau Emanuel.. Greitai užlipau laiptais į antrą aukštą ir nuėjus į tėvų kambarį broliuko ten neradau, nuėjau į savo kambarį ir viduryje mano lovos gulėjo Emaluel. Pamatęs mane broliukas šyptelėjo ir nustojo verkti. Paėmiau jį ant rankų.
-Tu tikriausi išalkęs mažuti.- pasakiau jam ir pagloščiau plaukučius. Jis tik sužaksėjo. Nusijuokiau nes tai atrodė miela. Nusinešiau jį kartu su savim į virtuvę. Pasodinau jį į vaikštynę ir iš spintelės paimiau pakelį sausainių, praplėšiau jį ir vieną sausainį su šokolado gabaliukais daviau Emanuel. Jis sukrykštė ir nusijuokė nes tai jo mėgstamiausias sausainis. Jis išsišiepęs jį laižė ir kramtė, kai daviau kitą jis pirma išrinko šokolado gabaliukus juos suvalgė tada jau kramtė sausainį. Tai atrodė ganėtinai juokinga, ypač koks jis buvo rimtas rinkdamas šokolado gabaliukus. Išviriau manų košės ir atšaldžiusi pamaitinau Emanuel, daviau atsigerti kakavinio pieno ir dainavau jam supuodama ant rankų. Po kokių penkiolikos minučių pastebėjau, jog jis miega, nunešiau jį į savo kambarį ir paguldžiau į savo lovą užklojau ir tyliai išėjau iš kambario. Nuėjusi į svetainę įsijungiau televizorių. Pažiūrėjau į ant sienos kabantį laikrodį ir nustebau jau 15:26 val. Išgirdus durų skambutį iš kart pašokau nežinau kodėl bet mano atmintyje kilo tokia mintis, jog čia tėvai. Bet nuėjusi ir atidariusi duris nusivyliau nes už jų stovėjo tik Josh...
- Sveika, galiu užeiti?- paklausė jis su susirūpinimu žiūrėdamas į mane. Aš tik linktelėjau ir pasitraukiau nuo durų. Jis įėjo, nusiovė batus nusiemė savo odinį švarką ir pakabino. Atsekė mane į svetainę ir įsitaisė fotelyje.
- Atsiprašau, kad nebuvau valgykloje ir nemačiau viso to spektaklio, būčiau tikrai tave apgynęs juk žinai. Reikėjo ateiti pas manę ir būtume kartu nuėję ir išspardę visiems subines.- pasakė jis rimtu balsu. Aš tik atsidusau.
- Juk žinai, kad visa tai nesibaigs ir viskas tik blogės. Ir net tu nesugebėsi manęs apginti, aš turiu apsiginti pati aš turiu mokėt už save pastovėt. O nenusileisti kaip kokia mažvaikė ir apsiverkus pabėgti, ar skūstis tau.- pasakiau ryžtingu balsu. Jis tik atsiduso ir papurtė galvą
- Kai visi mato manę su tavim dar prisigalvoja įvairių nesamonių, ir laiko tave tokiu pačiu kaip aš.. Ir kalbės visi, kad nemoku pati apsigint o tave vis šaukiuosi.- tęsiau aš.
- Juk žinai, kad man nerūpi ką sako kiti.- pasakė jis. Aš tik linktelėjau galva. Bet šitam kare su Britany aš turiu būti stipri ir apsiginti save pačia ir neleisti, kad iš manęs tyčiotūsi.
- Kur tavo tėvai?- netikėtai paklausė jis. Atrodė, kad praradau balsą, rankos pradėjo drebėti ir vėl norėjau pradėt verkti galiu prisiekt, kad mano akyse galima įžvelgti skausmą. Bet aš prisiminiau savo pažadą sau. Aš būsiu stipri.
- Išvyko- lediniu balsu pasakiau ir bejausmėmis akimis pažiūrėjau į jį. Jis suraukė antakius nesupratęs. O aš išėjau į koridorių paimiau tėvų parašytą lapą nuo spintelės ir atsinęšusi numečiau jį ant stalo. Josh nesupratęs pažiūrėjo į mane ir paimė lapą. Jis jį perskaitęs pažiūrėjo į mane ir toliau skenavo lapą gal kokias penkias minutes. O aš sėdėjau žiūrėdama sau į kojas.
- Čia kažkokia nesamonė. Juk tavo tėvai tikrai negalėtų taip pasielgti.- pasakė jis.
- Bet pasielgė.- šaltai pasakiau. Man buvo sunku šnekėt šaltai nes atrodo, kad bet kurią akimirką pratrūksiu.
- Ei juk žinai, kad tau prie manes nereikia būti tokiai šaltai, aš matau, kad tau yra blogai. Be to mes esame vieni juk gali man viską sakyti. Sakyk kaip jautiesi išliek savo širdį. Ir nebūk nepalaužiama- pasakė jis. Aš iš visų jėgų laikydama ašaras papurčiau galva.
- Juk manim gali pasitikėti. Aš tavęs nepaliksiu vienos su tokiomis problemomis- pasakė jis. Ir visa mano stiprybė dingo. Visos mano tvirtybės sienos griuvo, aš tikrai galiu pasipasakoti Josh ir išsakyti visas savo nuoskaudas su juo visos mano paslaptys yra saugios. Jis priėjo prie manęs atsisėdęs šalia tvirtai mane apkabino ir aš pradėjau verkti.
- Aš nežinau ką man daryti toliau.. Aš turiu būti stipri neleisti, kad iš manęs tyčiotūsi Britany ir visi kiti. Aš nežinau kaip man reikės mokytis, su kuo man reikės palikti Emanuel. Man bus viso to per daug. Aš bijau..- kalbėjau ir papasakojau kaip jaučiuos. Jis ramindamas glostė man nugarą ir kalbėjo, kad viskas bus gerai, kad man padės, kad aš esu ne viena. Kai baigiau su rankove pasivaliau akis.
- Ačiū, kad išklausei- pasakiau nusivalydama visas ašaras nuo veido.
- Juk tam ir reikalingi geriausi draugai, kad išklausytų, be to aš tau padėsiu su visu tuo susitvarkyti.- švelniu balsu pasakė jis. Aš tik linktelėjau.
- O dabar atsinešk savo kompiuterį.- paliepė jis. Aš nesupratusi pažiūrėjau į jį. Kam jam kompiuteris?
- Atsinešk pamatysi.- Pasakė jis. Tyliai nuėjau į savo kambarį ir pasiemiau kompiuterį. Nusinęšusi į svetainę padėjau ant stalo priešais Josh. Jis paėmė jį ir aš prisislinkau prie jo pažiūrėti ką jis ruošiasi daryti. Parašė Google'je : Ieškome auklės. Tada supratau. Tikrai būtų gerai pasamdyti auklę Emanuel. Tada galėčiau lankyti normaliai mokyklą. O į darželį vesti Emanuel yra per mažas. Parašėme kelioms patikimai atrodančiomis moterimis žinutes, kad rytoj 11:00val. atvyktų. Ir iš tų kelių išsirinksiu tinkamą auklę. Vėliau paprašiau, kad Josh perneštų Emanuel lovytę į mano kambarį. Dar pasėdėjom ir paklabėjom išgėrėm arbatos. Jau buvo po šešių penkiolika ir Josh jau ruošėsi eiti namo.
- Iki, laikykis mažute, rytoj po pamokų pas tave būtinai užsuksiu.Papasakosi kaip seksis su auklėmis. - Pasakė jis, apkabino mane ir išėjo. Uždariusi duris išgirdau svetainėje skambantį mano telefoną. Nuėjusi paimiau ir rodė, kad skambina nežinomas numeris. Susiraukusi pakėliau ragelį.
- Klausau?- Pasakiau ramiu balsu.
- Labas, čia Zayn. Tik dabar gavau tavo numerį. - Pasakė jis labai greitai.
- Hm..Aišku. - Vis dar nesigaudydama pasakiau.
- Kaip laikaisi? Ar tau viskas gerai? Kai išbėgai iš valgyklos visur tavęs ieškojau bet neradau.- Išbėrė jis.
- Gerai, nesirūpink- greitai atsakiau ir atsidusau.
- Ar galime susitikti ir pasikalbėti?- paklausė jis.
- Ne dabar, rytoj 13:00 ateik pas manę ir pasikalbėsime.- pasakiau pagalvojusi.
- Gerai, netrugdysiu, iki Dolly.- pasakė jis.
- Iki.- pasakiusi numečiau ragelį ir kritau ant sofos. Ohh kaip aš nuo visko pavargau..