Finally Happy

19 Dalis

*Zayn pozicija*
- Labas mažuti, gal šiandieną nueikime kur nors papietauti?- flirtuojančiai paklausė ji, ir prisėdo šalia manęs.
- Niekur aš su tavim nenoriu eit.- Šaltai pasakiau jai. Ji susiraukė nes jai matomai nepatiko, kad aš atsisakiau. Staiga prie manęs pasilenkė Harry.
- Ateina gražuolė.- Perspėjo jis mane. Atsisukęs pamačiau ateinančią Dolly. Pajaučiau sau ant kelių papildomą svorį ir atsisukęs pamačiau, kad Britany atsisėdo man ant kelių ji pasilenkė ir lyžtelėjo man kaklą. Per kūną perbėgo šiurpuliukai. Bandžiau atstūmti ją bet neišėjo nes ji įsikibo man į kaklą. Pajaučiau, kad ji yra nutempiama man nuo kelių. Britany nukrito ant žemės, o už jos stovėjo susiraukusi Dolly.
- Aš tau sakiau, kad nelystum prie jo. Bet matau tu to nei kiek nesupranti.- Piktai pasakė Dolly. Britany atsikėlė nuo grindų nusivalė savo trumpą sijoną ir papurtė savo peroksidinę galvą.
- Tu man neaiškink, ką noriu tą ir darau su savo vaikinu. - pasakė ji.
- Aš tau ne vaikinas, eik pas Tim ir žaisk su juo šitas nesamones nes man jau įgryso.- Piktai pasakiau.
- Oi tik nereikia mielasis, visai kitaip kalbėjai kaip mes mylėjomės.- Pasakė ji nusijuokusi.
- Tau gal dar kart įrodyt, kad jis nėra tavo vaikinas?- Paklausė Dolly. Nejaugi ji ir vėl mane pabučiuos? Nuo tos minties išsišiepiau kaip koks kvailys.
- Oi, esi tokia kekšė, kad svetimus vaikinus nori bučiuoti.- Pasakė Britany per sukąstus dantis.
- Na aš ne kekšė, o jai tavo toks gyvenimo būdas tai pasilaikyk tai sau brangute. Ir pavydi, kad tu jo negali pabučiuoti.- Nusijuokusi pasakė Dolly. Visi esantys valgykoje nusijuokė dėl tokių Dolly žodžių.
- Negalvok, kad tau pasiduosiu taip lengvai, kad čia taip pasakiai niekas nepasikeitė. - Pasakė ji. - Zayn mielasis prieik.- kreipėsi ji į mane. Wtf ko ji nori iš manęs? Nežadu prie jos net eit. Ji žengė žingsnį link manęs bet Dolly paimė jai už rankos ir truktelėjo atgal. O ji pati priėjo prie manęs.

* Dolly pozicija*

- Neisiu aš prie tavęs.- pasakė Zayn.
- Ateik ir įrodysiu, kad esi mano vaikinas.- Pasakė ji sumirksėjusi savo priklijuotom blakstienom.
- Nesu tavo. Nesuprantu kaip tau nedaeina.. Tu tokia buka, kad net šito nesupranti- kalbėjo jis susiraukęs. Kai jis susiraukia atrodo taip mielai.. Netikėtai apkabinau Zayn. Jis pažiūrėjo į manę nustebusiu žvilgsniu bet nieko nesakė ir pats apkabino mane.
- Aww kokia romantika.- Saldžiu, pilnu pagiežos balsu kalbėjo ta kekšė.
- Na aš bent jį jau galiu apkabint ne taip kaip tu juo pasinaudoti.- nusijuokusi pasakiau. Ji norėjo pagriebti man už rankos bet Zayn mus apsuko. Atsukdamas Britanį nugarą. Ji sugriebė jam už marškinių ir patraukė į save. Bet aš tvirčiau įsikibau į Zayn.
- Tu kale, paleisk jį jis yra mano.- Rėkė ji kaip nesveika. Bet aš vistiek nepaleidau jo. Zayn pats mane tvirčiau apkabino lyg nenorėdamas, kad pasitraukčiau nuo jo. Bet aš net nežadu trauktis nuo jo. Manau nuo tada kai buvau su juo kavinėje jis man pradėjo šiek tiek patikti o ypač tada kai jį pabučiavau..
- Matau tu to nesupranti. Gerai. DĖMESIO VISI ČIA ESANTYS.- Surėkė ji per visą valgyklą ir suplojo rankomis, kad visi į ją atsisuktų.
- Jūs galvojate, kad šita kekšytė visada buvo tokia graži ir nepasiekiama? Kai ji gyveno kitame mieste ir mokėsi kitoje mokykloje iš jos visi šaipėsi.- Ji kalbėjo, o man nutirpo keliai ir rankos, aš nenoriu, kad visi tai sužinotų. Atsitraukiau žingsniu nuo Zayn ir maldaujančiu žvilgsniu žiūrėjau į Britany. Bet ji tęsė tai ką pradęjo.- Ją visi apmėtydavo visokiais popieriukais, maistu, jai tampydavo už plaukų. Man tai pasakojo viena draugė iš buvusios jos mokyklos. Ji sakė, kad kartą užtiko ją norinčia pačiulpti kažkokiam vaikinui. - Kalbėjo ji. Ji gal nesveika?? Kaip penktokei kyla tokie norai kažkam pačiulpti.. Taip ir galvojau, kad ji prikurs kažką savo..- Ji duodavo visiems todėl iš jos ir tyčiojosi. Ji žinoma neigs Bet nuo mažens jos mama ją mokė būti kekše kaip ir ji yra. Norėjo, kad dukra sektų mamos pėdomis. Jos net tėtis yra netikras, nes kai su tiek duodasi tai nežinia kieno vaikas. Ir nuo viso savo darbo jos mama negali susilaukt daugiau atžalų. Tai įsivaikino.- pastebėjau visų šokiruotus veidus. Ir nebegalėjau ten būti ilgiau. Ji viską meluoja. Mano mama nėra paleistuvė. Kokia Britany kekšė.. Ji dar atsiims už tai, kad šmeižia mano šeimą ir žemina mane. Pribėgau prie jos ir iš visų jėgų vožiau jai į veidą ji parkrito ant žemės. Manau atjungiau ją...
- Tai netiesa..- Sušukau aš. Bet visi tylėjo ir piktais žvilgsniais žiūrėjo į mane ir šnabždėjos, kai kurie pribėgo prir Britany.
- Jei būtų netiesa nebūtum jei trenkusi- iš kažkurio valgyklos kampo pasigirdo balsas.
Aš jau nebegalėjau ten būti. ir greitai išbėgau iš valgyklos. Girdėjau kad kažkas bėga už manęs bet nekreipiau dėmesio, bėgau laiptais.
-Dolly palauk!!!!- girdėjau Zayn balsą. Bet vistiek bėgau. Kai jau nebegirdėjau jokių žingsnių ir balsų, nubėgau prie Matematikos kabineto, nes prie jo buvo suoliukas ir jis yra kitoje mokyklos pusėje. Atsisėdau ant jo ir apsikabinau kelius. Pradėjau graudžiai verkti. Visa drebėjau, kodėl taip nutiko? Viskas griūna.. O aš nenorėjau niekam nieko blogo.. Pajutau, jog kažkas paliečia mano petį. Bet nekreipiau į tai dėmesio. Aš noriu būti viena..
- Hey ar tau viskas gerai?- paklausė nepažystamas balsas. Aš tik papurčiau galvą ir toliau verkiau.
- Eikš- pasakė jis. Bet aš nejudėjau iš vietos. Ir nekreipiau į jį dėmesio.
- Gal gali parvežti mane namo- kūkčiodama paklausiau ir pakėliau galvą. Pamačiau tikrai gražų vaikiną.
- Taip žinoma, eime.- Nusišypsojęs pasakė jis. Nei kart nemačiau jo mokykloje. Man nebesvarbu, kad jis nepažystamas ar taip koks maniakas nerūpėjo ir tai, kad jis gali man kažką padaryti. Man jau niekas nerūpi. Įsėdau į jo mašiną ir su rankove pasivaliau nuverktas akis. Ašaros vis nesiliovė riedėti mano skruostais..
- Be to aš naujokas Kevin Deth.- pasakė jis.- Mačiau visą spektaklį valgykloje, ir manau, jog ta blondinė tikrai persistengė. Užjaučiu tave.. - pasakė jis ir paglostė man petį. Aš tik palinksėjau. Pasakiau jam savo adresą ir jis nuvežė mane namo.
- Ačiū, kad atvežiai.- pasakiau. Ir išlipusi iš mašinos nubėgau tiesiai į namus. Norėjau bėgti tiesiai į savo kambarį bet už mano akių užkliuvo baltas popieriaus lapas. Paimiau jį ir atpažinau mamos raštą. Ji rašė:
"Sveika Mieloji..
Aš su tėčiu išvažiuojame ilgam laikui į užsienį, nežinome kada gryšime.. Atleisk, kad tai netikėtai jus paliekame... Mes paliekame tau ir Emanuel 600 000 £ tavo banko sąskaitoje, pinigus siūsime kas mėnesį.. Pasirūpink broliuku, žinau, kad jį labai myli ir kad neleisi niekam jo nuskriausti.
Dar kartą atsiprašome, kad jus paliekame.
Mylim jus Mama ir Tėtis."
Kai perskaičiau pradėjau verkti dar labiau, kodėl jie mus paliko?!!! Kodėl??? Aš nieko nesuprantu.. Išvyko kai man labiausiai jų reikia.. Aš jau nieko nebesuprantu tik pajaučiau, kad visas mano gyvenimas sugriuvo per vieną diena.. Nežinau kaip taip įmanoma.. Bet taip nutiko.. Dabar man liko tik Emanuel..