Finally Happy

8 Dalis

Pasukau galvą į šoną ir sutikau šokoladines akis, hm? Ką jis čia veikia? Atrodo, kad jis mane seka jau antrą kart šiandien jį sutinku.
- Sveikas vyruti seniai matėmės, kaip gyvuoji?- paklausė Liam, vaikino iš mokyklos ir paspaudė jam ranką.
- Tikrai, kad seniai matėmės, kur buvai išvykęs? Ka čia veiki? Na gyvenimas ne rožėm klotas bet judu į priekį.- pasakė vaikinas iš mokyklos ir nusišypsojo Liam.
- Na aš su savo mergina buvau išvykęs į Italiją paatostogauti, tai pabuvome ten keturis mėnesius ir grįžome į Londoną, pasiilgom draugų, šeimos. Na o šiandien reikėjo nueiti į prekybos centrą, ir sutikau šią žavią panelę ir paprašiau jos pagalbos, dėl kurios buvo gėda ir nejauku, tai už tokią pagalbą negalėjau nepavaišinti jos kava.- nusišyosojas pasakė Liam. Man buvo truputį nejauku sėdėti ir tylėti, nes matosi, kad jie seniai pažystami ir nori pasikalbėti.
- Hm, manau aš jau turėčiau eiti namo, jau gan vėlu.- pažiūrėjusi į laikrodį pasakiau, rodė 21:34val. na ir užsikalbėjom su Liam.. Be to lauke jau tamsoka, nes apsiniaukė ir greičiau sutemo. O Londono gatvėms sutemus pasidaro pavojinga vaikščioti.
- Na gerai, jei gali užrašyk savo numerį čia. Norėčiau dar kada susitikti.- Nusišypsojo Liam ir padavė man lapelį su tušinuku.
- Žinoma.- paimiau lapuką ir užrašiau numerį.- Viso vaikinai!- nueidama pasakiau.
Kai išėjau į lauką papūtė šaltas vėjas, susiraukiau, juk šiandieną buvo šilta diena. Toks permainingas oras mane erzina, o dar nepasiemiau megstuko. Kai nuėjau pusę kelio už savęs išgirdau vaikinų juoką. Vienas vaikinas kažką nesuprantamai pasakė ir nusijuokė jo balsas man buvo girdėtas. Manau tie vaikinai yra girti.. Paspartinau žingsnį ir žiūrėjau prieš save, niekur nesižvalgiau o tiesiog ėjau, kai išgirdau balsus netoli savęs pradėjau bėgti kai staiga mane kažkas pagavo už rankos ir timptelėjo į save.
- Labas meile, kur taip skubi?- paklausė pažystamas balsas, negalėjau atsiminti kieno jis, bej tamsoje neįmačiau vaikino veido. Sudrebėjau iš baimės. O jai man kažką padarys.. Aš nenoriu mirti..
- Aa-aš e-einnu n-nammo.- sumikčiojusi padakiau. O dieve aš taip bijau esu tokia išsigandusi..
- Bet ji karšta pupytė- išgirdau už savęs gergžentį balsą. Per visą kuną nubėgo baimės šiurpuliukai nežinau ką daryt, negaliu pratarti nė vieno žodžio stoviu kaip suakmenėjusi ir baimės pilnomis akimis žiūriu į tamsą.
- Galim su ja pasismaginti vaikinai- pasakė vienas, o kiti dusliai nusijuokė, jų yra gal kokie penki.. Aš mirus.. Jie mane išprievartaus.. Garsiai sukūkčiojau ir nuleidau galvą.
- Prašau paleiskit mane, aš noriu namo.- Kūkčiodama pasakiau jiems.
- O ne gražuole, mes taves nepaleisime.- pasakė vaikinas kuris mane laikė.
- Prašau aš galiu jum duoti pinigų, tik pasakykit kiek reikia.- drebančiu balsu pratariau.
- Mes pinigų turim, tad mums jų nereikia, mes norim tavęs mažute- pasakė vaikinas priešais mane ir pajaučiau šalta ranką sau ant kojos. Sudrebejau ir žengiau žingsnį atgal. Jie tik nusijuokė.
- Prašau, paleiskit mane.- garsiai sukūkčiojau. Oj, kad tik čia būtų Josh jis mane apgintų nuo šitų išgamų.
- Sakiau, mes niekur tavęs nepaleisim- jau pikčiau pasakė tas kuris mane laikė ir dar tvirčiau suspaudė riešą, aš krūptelėjau nuo skausmo rytoj tikrai bus melynė.
- Tai va, gražuole, noriu kad mano draugužis atsirastų tau tarp kojų - pasakė jis ir palietė mano koją.
- Ne, prašau, maldauju palikite mane ramybėje, aš niekam nieko nesakysiu jai jūs mane paleisite.- kūkčiodama pasakiau.
- Tu ir taip niekam negalėsi pasakyt, nes negalėsi net pajudėt kai mes tave pamylėsime- pasakė kažkuris. Aš sudrebėjau, ką man daryt? Ašaros nepaliaunamai rieda mano skruostais.
- Maldauju paleisk.- pasakiau dar kart sudrebėjusi.
- Aš norėčiau, kad tavo burnytė darbuotūsi prie mano draugužio, o ne kalbėtų. Be to tas tavo maldavimas užveda - artėdamas pasakė kitas. Aš pradėjau garsiai kūkčioti ir šūkauti, kad paleistų mano riešą.
Staiga į gatvę įvažiavo mašina, per ašaras nieko negalėjau matyti, tik pradėjau šūkauti kad man padėtų.
- Tykėk, kale!- sušuko tas kuris laikė man už riešo ir pajutau skaudų smūgį sau ant skruosto, parkritau ant žemės ir paleidusi maišus iš rankos susiemiau už skruosto ir pradėjau verkti.
Išgirdau cypenčias mašinos padangas, bet nekreipiau į tai dėmesio, pakėliau galvą kai mašinos lempos pašvietė ten kur buvau aš ir tie padugnės. Greit sumirksėjau ir pažiūrėjau kas buvo tie vaikinai kurie lindo prie manęs. Aiktelėjau pamačiusi Tim ir jo puskvaišius draugelius. Negalvojau, kad jie tokie yra.. Kai kurie iš jų pradėjo bėgti, bet Tim ir Bred stovėjo ir žiūrėjo į mašina priešais mus. Iš jos išlipo rudaakis piktu veidu.
- Jūs gyvūliai, padugnės jūsų tėvai nemokė, kad negalima skriausti merginų?! Tim nematai, kad ji tavęs nenori tai bandai pasiimti jėga?! Jūs esat tokie padugnės! Man šlykštu į jus žiūret!- sušuko rudaakis, o aš sėdėdama ant žemės toliau tyliai kūkčiojau.
- Ooo mokyklos nevykėlis! Gelbėtojas, atskubėjo į pagalbą!- suriko Tim ir pradėjo garsiai juoktis.
- Tai tada bus smagu, kai tas nevykėlis išspardys tau girtą subinę- pasakė rudaakis artėdamas prie Tim.
- Čia aš tau išspardysiu subinę asile!- Sušuko Tim. nespėjau sureaguoti kai rudaakio kumštis susidūrė su Tim skruostu. Ir jis suklupo. Rudaakis spyrėjam į pilvą ir tas parkrito, spyrė dar kartą ir jis suriko.
- Už tavęs!- suklykiau aš, bet per vėlai nes Bred trenkė rudaakiui, rudaakis atsilošė atgal papurtė galvą, ir spyrė Bred per kojas ir jis nukrito, spyrė jam į pilva ir tas pagavo jo koją ir patraukė i save, rudaakis užgriuvo ant Bred ir pradėjo su kumščiais daužyti jo veidą. Rudaakis atsitraukė nuo jo kai Bred pradėjo prašyti, kad jis liautūsi. Rudaakis priėjo prie Tim kuris kėlėsi nuo žemės ir pakėlė jį.
- Jei dar kart pamatysiu tavę prie jos, būsi dar ne taip suspardytas pydare! Aisku?!- suriko jis. Ir trenkęs į veidą pastumė jį į sieną.
- Tau viskas gerai? Ar gali atsistoti? - švelniai paklausė manęs rudaakis. Aš tik papurčiau galvą ir su ranka nusivaliau ašarotas akis. Aš jau įsivaizduoju kaip atrodau, tušas nubėgęs, akys raudonos, skruortas taip pat.. Bet man nerūpi..
- Eikš- pasakė jis ir suėmęs man už žastų pakėlė mane nuo žemės. Jis paimė mano maišus. Nuėjome iki jo mašinos jis atidarė dureles ir aš sunkiai atsisėdau. Uždarė jas. Atidarė mašinos gaines dureles ir įdėjo mano pirkinius. Apėjas mašiną įsėdo į vairuotojo vietą ir užvedęs mašiną nuvažiavo mano namų link. Visą kelią tylėjau, negalėjau pratart nė žodžio, tik drebėjau ir tyliai kūkčiojau. Pajutau kaip mašina sustojo ir pakėlusi galvą pamačiau, kad mes jau prie mano namų. Atsisegiau saugos diržą ir išlipau iš jo mašinos. atsisukau į vairuotojo vietą bet jo ten nebuvo. Pasisukau į kairę ir pamačiau jį. Jis padavė man mano maišus.
- Lab-bai ta-au a-ačiū.- pasakiau sumikčiojusi ir apkabinau jį.
- Prašom, o dabar eik namo ir pailsėk- pasakė jis ir paglostė man nugarą. Aš tik linktelėjau ir atsitraukusi nuėjau namo. Pradariusi duris išgirdau balsus iš svetainės.
- Bet pažiūrėk kiek valandų ji jau seniai turėjo grįžti, mane kankina bloga nuojauta.- išgirdau tylų mamos balsą. Nusiuoviau batus ir numečiau juos į batų dėžę. Išgirdau žingsnius ir tėvų aiktelėjimus kai jie mane pamatė.
- Mieloji! Kas tau nutiko?- pasakė mama ir pripuolusi prie manes apkabino. O aš tik pradėjau kūkčioti...