Free // z.m. ✓

-2-

"Koks mažas pasaulis." pasakiau ir ji prunkštelėjo.

"Gal ir gerai, kad mažas. Dabar turėsiu progą atkeršyti tau." ji išsišiepė ir aš pasijutau prastai.

"Stok į eile." pasakiau jai gyliai kvėpuodama. "Ne tu viena nori man atkeršyti."

"Nesakyk, kad nužudei dar kažkieno brolį, o gal nuviliojai kažkieno vaikiną?" ji su savo pakalikėm nusijuokė.

"Hahaha, pasijuokim." sarkastiškai pasakiau. "Čia ne mano darbas taip daryt."

"Ane? O tai kieno dėka žuvo mano brolis? Hm?" ji dėjo žingsnį link manęs.

"Jasmina patarčiau prie manęs nesikabinėti. Aš ne be ta pastumdėlė, kuri leido tau pastoviai iš manęs tyčiotis." perspėjau.

"Wesley galvoji aš tavęs išsigandau?" ji pakėlė savo dailų antakį. "Aš tau pažadu, kad tu atsiimsi už, tai, kad per tave žuvo mano brolis." ji sušnypštė.

"Kaip nori." numojau į ja ranką ir patraukiau link pavaduotojos kabineto.

"Stebėk Wesley, nespėsi nei kojų apšilti, o tavęs jau nebėra!" ji sušuko man nueinat, bet aš ją ignoravau.

"Laba diena." pasakiau įėjusi į klasę.

"Sveika." atsistojo mokytojas. "Tu busi..."

"Mia Wesley." greitai atsakiau.

"Ah, taip." jis nusišypsojo. "Prašau knyga." jis padavė man knygą. "Sėskis kur rasi vietos."

"Gerai." pasisukau į suolų puse.

Šioje salėje sėdėjo koks dvidešimt žmonių. Beveik visos vietos buvo užimtos. Pažvelgiau į galą ir ten sėdėjo vaikinukas. Jis atrodė, kad yra tas iš ramesniu, kurie lieka patys sau.

Aš gyliai įkvėpiau ir pradėjau eiti link jo. Jis kažką rašė todėl nepastebėjo kaip aš einu link jo. Sustojau prie jo stalo ir jis lėtai pakėlė galvą.

"Ar ši vieta laisva?" paklausiau ir jis apsidairė.

"Tu... tu manęs klausi?" jis paklausė nesupratęs.

"Taip." atsakiau.

"Kodėl tu nori sėdėti su manimi?" jis paklausė patraukdamas savo kuprinę.

"O kodėl turėčiau nenorėti?" paklausiau prisėsdama.

"Aš moksliukas ir gražuolės kaip tu iš manęs tik tyčiojasi." jis nuleido galvą ir aš susiraukiau.

"Gražuolės." prunkštelėjau. "Tuščiagalvės, tiksliau." pasakiau ir jis nustebęs pažvelgė į mane. "Ką? Aš irgi moksliukė, tik, kad po kelių įtemptų metų šiek tiek išdrąsėjau."

"Netikiu." jis pasakė išsižiojęs.

"Pamatysi." mirktelėjau ir jis nuraudo.

"Kokia tau pamoka?" paklausiau Edo, to pačio vaikinuko su kuriuo sėdėjau per pirmą pamoką.

"Savigynos, tau?" jis žvilgtelėjo į mane.

"Savigynos." atsakiau.

"Kodėl tu su tuo liuzeriu?" priešais mane sustojo kažkokia mergina rudais plaukais, mėlynomis akimis ir jai per mažais rūbais.

"Kokiu" apsimečiau nesupratusia.

"Aš tau sakiau, kad tau reikia būti su tokiomis kaip jos." Edas sušnabždėjo.

"Su šiuo moksliuku." ji parodė į Edą. "Tu turėtum būti su manimi ir mano draugėmis." ji nusišypsojo.

"Tu turėjai omenyje pakalikėmis?" sukryžiavau rankas. "Kad ir koks šis pasiūlymas negundantis, bet turėsiu atsiprašyti ir jo nepriimti. Aš dar nenoriu būti kale, o juo labiau kažkieno juodų darbų atpirkėja."