Free // z.m. ✓

-12-

  Gali atrodyti, kad jau biški iš fantastikos, visko gali būti, nes aš nežinau kas tiksliai vykstą žmogaus smegenyse kai jie yra tokioje padėtyje, kaip Mia.  

"Mia." ji išsišiepė. "Koks malonus siurprizas."

"Bet... bet tu... t-tu... tu..." pasakiau atsistojusi.

"Mirus?" ji pakėlė antakį. "Aš ir esu mirus." ji nusijuokė ir mane nukrėtė šiurpas. "Aš raitausi kape kol visokios kirmėlės mane ėdą, lenda man po odą.

Ji ėjo link manęs. Aš traukiausi atgal, kol mano nugara susidūrė su sienos kampu. Ji plačiau išsišiepė.

"Ah, man pradėjo net gi akį ėsti tokios baltos kirmėlės." ji šypsojosi ir man darėsi blogą. "Nu bet ką aš čia apie save." ji pamojo ranka. "Kaip tau sekasi? Žiūriu kaip nemiršti taip ir nemiršti."

"Kaip... kaip... tu... čia..." mano galva buvo pilna klausimų, bet negalėjau nei vieno iš jų paklausti, mano liežuvis pynėsi.

"Aš tavo vaizduotė," ji sustojo arčiau. "O gal ne?" ji atrodė nustebusi. "Gal aš prisikėliau iš numirusiu, kad tave užbaigti? Tu norėtum to ar ne?" ji nusijuokė, bet jos juokas tik tais dar labiau mane iš gąsdino. "Ah, tas tavo išsigandęs žvilgsnis, tai tiesiog pasaką."

"Mia?" pasukau galvą į šoną ir pamačiau Benjamin. "Mažute."

Jis nusišypsojo ir pradėjo eiti link manęs.

"Ne... ne... ne, ne, ne." užsimerkiau ir rankomis užsiėmiau už galvos.

Jis negyvas, aš jį nužudžiau. Jis netikras. Jo čia nėra. Sheyo's čia nėra. Aš viena, man tik vaidenasi. Taip man vaidensi jei netikri. Nusijuokiau ir mano juokas nuskambėjo kaip pamišelės.

"Mažute?" jo balsas skambėjo arčiau nei prieš tai.

"Jūs netikri." pasakiau pramerkusi akis. "Jūs netikri, jūs netikri." pradėjau kartoti.

Sheya stebėjo mane ir šypsojosi, o Benjamin žiūrėjo į mane susiraukęs. Jis pažvelgė į Sheya, bet jo žvilgsnis tuoj pat sugrįžo prie manęs.

"Mažute aš tikras." Benjamin ramiai pasakė. "Aš gavau antra proga pabūti su tavimi." jis nusišypsojo.

"Tu netikras, aš tave nužudžiau." atlenkiau galvą atgal ir nusijuokiau. "Aš tave nužudžiau, aš tave nužudžiau." dabar jau mano skruostais riedėjo ašaros. "O Dieve, aš tave nužudžiau." delnais užsidengiau burną. "Aš atsiprašau, aš nenorėjau, aš nežinau kodėl tai padariau, nenorėjau."

Pradėjau purtyti galvą ir kartoti, kad aš netyčia ir nenorėjau to padaryti. Sheya juokėsi iš manęs, savo baime varančiu juokų.

"Mažute aš ant tavęs ne pykstu." išgirdusi ramų Benjamin balsą pažvelgiau į jį. "Aš turėjau suprasti, kad tu to nenorėsi daryti virtuvėje." jis nusišypsojo. "Kas norėtų tai daryti pirma karta virtuvėje, aš atsiprašau."

Šypsojosi ir tai mane nervino ir gąsdino. Aš nežinau ko jie nori. Jei jie nori paversti mane beprote, tai aš juos sveikinu, nes jiems tai pavyko.

"Aš beprotė." linktelėjau sau. "Matau, tai ko neturėčiau. Aš beprotė."

"Morečiai savęs taip nevadina." pažvelgusi į kita pusę pamačiau Hansel arba kitaip žinomą kaip Moretis. "Mes niekada nebuvo, nesame ir nebusim bepročiais."

"Aš esu beprotė." pakreipiau galvą į šoną ir pažvelgiau į jį. "Aš matau numirėlius, vien tai pasako, kad aš beprotė."

"O tu nepagalvojai, kad tu gali būti mirusi?" jis pakėlė antakį ir atsistojo prie Sheyo's.

"Ne, aš negaliu būti mirusi." papurčiau galvą. "Aš negaliu būti mirusi. Aš nemirusi, tu meluoji."

"Kodėl aš turėčiau meluoti?" jis pakreipė galvą. "Tu matai mus, tiesa?"

"Tai dar nereiškia, kad aš mirus." papurčiau galvą ir pirštus įvėliau į savo plaukus. "Tai gali reikšti, kad aš išprotėjau."

"Mažute tu ne išprotėjus." pažvelgiau į Benjamin, kuris šypsojosi. "Tu mirusi, kaip ir mes. Todėl mes abu gavom antra šansą. Meilė ribų neturi."

"Aš tavęs nemyliu, dėl to kai tu prie manęs priekabiavai ir pagriebiau peilį, kurį suvariau tau į širdį. Aš tavęs nekenčiau, nuo tavo prisilietimų aš norėjau vemti." pasakiau pasišlykštėjusi juo.

"Tu to neturi omenyje." jis pradėjo purtyti galvą. "Tu mane myli."

"Aš tavęs nekenčiu!" sušukau. "Dėl manęs tu gali supūti kur nors griovį ar, bet kur kitur." pažvelgiau į Moretį ir Sheya. "Jūs visi galit supūti. Aš jūsų visų nekenčiu!"

"Net ir manęs?" išgirdusi vaikišką balsą sustingau.

Mano akys nukeliavo į lovos pusę ir ten pamačiau sėdinti berniuką. Jo plaukai buvo juodi, akys rudos ir didelės. Jis buvo dvynių amžiaus.

"Ar dėl to ir mane nužudei? Tu manęs irgi nekenti?" jis paklausė ir aš pradėjau verkti.

"Ne." papurčiau galvą. "Aš tavęs negalėčiau nekęsti." pasakiau pritūpdama. "Aš tave mylių."

"Kodėl mane nužudei?" jis nulipo nuo lovos ir pradėjo eiti link manęs. "Kodėl neišgelbėjai manęs? Aš tave mylėjau."

"Aš tave mylių." pasakiau užsikirsdama, nes negalėjau nustoti verkti. "Aš nenorėjau, aš netyčia, o Dieve." aš taip norėjau jį apkabinti.

"Mamyte, kodėl tu manęs neišgelbėjai?" jis pakreipė galvą į šoną.

"Aš nežinojau kaip." sukukčiojau. "Nežinojau kaip. Dieve." aš negalėjau patikėti savo akimis matydama maža Zayn kopija.

"Tu manęs nemylėjai?" jis atsisėdo ant žemės priešais mane.

"Mylėjau, mylių ir mylėsiu." pasakiau neatitraukdama akių nuo jo. "Tu mano angelas."

"Bet kodėl aš ne su tavimi?" jis susiraukė ir pakreipė galvą į šoną.

"Nežinau." atsakiau virpančių balsų. "Nežinau."

"Aš noriu būti su tavimi." jis liūdnai pasakė.

"Aš irgi noriu būti su tavimi." pasakiau ir pasislinkau arčiau jo. "Ar aš... ar aš galiu tave apkabinti?" nedrąsiai paklausiau.

"Taip." jis nusišypsojo linktelėjęs. Aš ištiesiau rankas į jį.

"Geriau jo neliesk jei nori likti gyvą."