Timor ✔

3

IZIDĖ SATANA MARIA FERNANRDES

Kelias akimirkas sutrikusi žiūrėjau į šaltas ir bejausmes akis. Nuo jo sklido bejausmio šaltis ir jis turėjo tą kraupiai tuščią žvilgsnį, tačiau žinodama, kad bejausmiai nekalba, abejojau.

'Kas tu?'Susikaupiau ir jis nusijuokė. Suėmė mano riešą į savo ir stipriai suspaudė. Jo stiklinės akys iš viršaus žiūrėjo į mane.

'Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi'Jis vėl nusijuokė ir stipriai patempė mane į viršų. Bejausmis šiurkščiai pastatė mane  ant kojų ir pradėjo eiti per duris tempdamasis kartu ir mane. Jis net negalvodamas ėjo per negyvus žmones. Nors nebijojau negyvėlių, tai buvo šiurpu.

Jų kūnai traškėjo, kaip plastikiniai maišeliai su vandeniu. Arba kiemo balionai pripūsti vandens. Užmynus jie ištrykšdavo, sprogdavo. Šį kartą tai nesiskyrė. Mane suvimdė nuo to vaizdo ir kvapo, o blondinas priekyje net nekreipė dėmesio į tai.

Kuo labiau žvalgiausi ieškodama išeities, tuo labiau to keistuolio ranka spaudė manąją. Nesuprantu kodėl jis vis dar manęs nenužudė? Suraukusi nosį sekiau jį. Paskutinę akimirką man šovė idėja. Prisiminiau migdomųjų ampulę kišenėje ir greit ją išsitraukiau. Gal jai suvarysiu jam į kaklą spėsiu pabėgti?

Aš visai neišsigandusi pasiryžau tai padaryti. Mano ranka nespėjo net priliesti jo šalto kaklo,o jis apsisuko ir iš visų jėgų metė mane į sieną. Aš nukritau pačiame tatuiruočių kambarėlio gale, o jis per kelias  atsidūrė prie manęs. Žvelgdamas piktomis bemaž juodomis akimis suspaudė mano delną, kuriame turėjau ampulę.

Riktelėjau nuo spaudimo rankoje. Jis suspaudė ją dar stipriau ir buteliukas tiesiog dužo mano rankose. Tuo pačiu jo šukės susmigo man į delną ir aš sucypiau iš skausmo.

'Jei tai dar kartą pasikartos, aš nepasigailėsiu tavęs' Sušnypštė kaip kokia gyvatė.

Šį kartą nebejaučiau to šleikštulio, nors prieš praktiškai gulėjau ant mirusių žmonių. Mano bato galiukas ilsėjosi ant vieno iš jų pilvo, o aš pati bemaž skendau jų kraujyje. Prie to prisidėjo ir iš mano rankos kapsintis kraujas.

Blondinas pakėlė mane taip pat šiurkščiai kaip numetė į šią kvailą sieną. Aš suurgzgiau ir susiėmiau už rankos. Kelios šukės buvo įstrigusios rankoje.

'Jei tu man grasini, kodėl nenužudai? Gal bijai, kad nepavyks?'Pradėjau erzinti tą keistą bejausmį ir jis atsisukęs į mane ir vėl stipriai nustūmė mane į sieną , tuo pačiu prisistumdamas kartu.

'Geriau patarčiau galvoti ką kalbi, nes man nesudrebės ranka sulaužyti tau kojas' Aš jau nesuprantu. Bejausmiai žudo žmonės...

Aš nespėjau atsikirsti, o jis jau sugriebė mano liepsnojantį riešą ir suspaudė savo rankoje. Jis kerštauja. Susiraukiau. Jau nesulaukiu tos akimirkos, kai jis mirs.

Suknisti bejausmiai su savo principais. Nekenčiu jų pajuoduojančių akių ir tų kvailų šypsenų. O balso išvist pakęst negaliu. Tikiuosi jis vienintelis, kuris kalba. Jis mane nervina.

'Kur mes einame?'Paklausiau, kai pagaliau ir vėl atsidūrėm lauke
(centre). Jis suurgzgė ir nusitempė mane į vakarinę pusę. O velnias. Čia beveik niekada neidavom, todėl šią vietą pažinojau mažiausiai. Vakarinėje pusėje dažniausiai buvo jie. O gal jis planuoja mane nužudyti ten? Nusikeikiau ir pradėjau dairytis.

Tie patys negyvi pastatai. Juodi langai, durys užkaltos lentom, sienos aptaškytos krauju, takai iš žvyro, tik ši pusė atrodė geriau nei mūsų įprastinė. Čia buvo viena kita parduotuvė, kurioje turėjo būti maisto. Bent pro sudužusius stiklus šiek tiek matėsi.. Bandžiau įsidėmėti kiekvieną detalę, kelią, ženklą kuriuo praėjome, bet buvo sunku.

Sukandusi dantis kenčiau skausmą rankoje, nuo jo spaudimo. Mačiau, kaip palieku kraujo lašus po savo kojomis.

Nors jis ir ėjo lėtai, aš praktiškai bėgau. Bejausmiai greitesni. Iš dalies jie primena vampyrus iš filmų. Ak, kartais pasiilgstu akimirkų, kai galėdavau pasijungti filmą,įsisuktį į pledą ir atsiriboti nuo pasaulio.

'Gal gali lėčiau, tavo žiniai aš paprastas žmogus, o ne kažkas primetantis, kad turi super vyro galių'Nusišaipiau prisiminusi, kad turiu dar viena ginklą batuose. Štai ir galimybė pasprukti, tik turiu būti atsargi. Vis dėl to jis ne toks kvailas kaip maniau. Blondinas atsisuko į mane.

'Tu esi įkyri. Geriau tylėk ir skubinkis, niekas silpnųjų norų neklauso' Atšovė ir susiraukė. Mažos raukšlės atsirado tuo metu po jo akimis, jis iškart nusisuko nuo manęs ir pradėjo eiti dar greičiau urgzdamas.

'Aš neesu silpna!'Užrėkiau ir trenkiau iš visų jėgų jam į nugarą. Bet jis nekrūptelėjo. Tik suurgzgė, sustojo ir aš vos vėl dar kartą neatsitrenkiau į jį. Tik šį kartą jau netyčia. Apsižvalgiusi supratau, kad stovim prie vakarinės pusės išėjimo. Tiksliau visiško išėjimo iš miesto. Tas bukaprotis atsidarė vartus ir dar stipriau suspausdamas mano ranką tiesiogine prasme išmetė mane. Aš parkritau ant kelių ,ant šaltos žemės, o jis su pašaipia šypsena išėjo iš ten ir užrakino vartus.

Susiraukusi bandžiau pasikelti, bet jis uždėjo savo purviną koją man ant nugaros.

'Nebandai keltis'Sušnypštė ir netrukus čia atbėgo keli kiti bejausmiai.

Viskas atrodė kitaip nei anksčiau. Aš visada mačiau bejausmius šaltus ir nekalbančius. Jie tiesiog buvo mašinos skirtos žudyti, bet dabar ,atrodo, pamažu pamačiau kitą jų pusę. Kurioje jie valgė, kalbėjo ir juokėsi.

Prieš mane stovėjo keturi skirtingi vaikinai. Vienas trumpų rudų plaukų ir ryškiai rudų akių. Jis buvo apsirengęs kaip kareivis, kuris buvo žmonių pusėje. Tai štai kaip jie taip lengvai nužudė tiek daug žmonių. Pasimuisčiau ir pažvelgiau į kitą vaikiną. Juodi tamsūs plaukai, sukąstas žandikaulis ir pačios šalčiausios kada nors mano matytos akys. Jis buvo su juodais marškinėliais ir juoda maike. Ant jo rankos pastebėjau apyrankę su užrašu 'Zakas' Galbūt tai jo vardas. Tada pažvelgiau ir į kitą vaikiną. Ant jo buvo užrašyta' Alas' Ir galiausiai mano akys nukrypo į paskutinį. . Jo viena akis buvo ryškaus smaragdo, žalia, o kita pusiau ruda, pusiau žalia. Jo plaukai buvo iki pečių ir krito didelėmis garbanomis. Ant jo rankos buvo užrašas 'Edenas'.

Vienintelis blondinas neturėjo tokios apyrankės. Aš susiraukiau ir pasimuisčiau. Tai jis mano ranką spaudžia, tai mane prie žemės. Aš prisiekiu vos gausiu progą nepasigailėsiu jo ir atkeršysiu kuo įmanoma skaudžiau. Suknisti bejausmiai.

'O silpnoji, nori maisto? Ar ne, suske?'nusivaipė paskutinis. Vadinsiu jį Leviu. Kaip parašyta jo apyrankėje.

Mano skrandis rijo žarnas, bet aš negalėjau to pripažinti iš principo.

'Eik po velnių' Suurgzgiau ir blondinas nukėlė savo koją man nuo nugaros. Aš norėjau atsistoti, bet tada jo koja ir vėl atsidūrė ten, kur buvo.

'Tau negalima stotis' Atšovė ' Zakai, ar tai ji?' Dabar jau žinau, kad būtent vardai parašyti, ant jų apyrankių.

'Taip, ji Satana' Atsakė.

'Izidė' pataisiau ir blondinas linksmai nusijuokė, o tada pasilenkdamas suėmė mano plaukus.

'Tu net neįsivaizduoji į kokias blogas rankas papuolei' Pasakė tempdamas mano plaukus į viršų.