Timor ✔

17

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

'Čia rašo, kad jis buvo praradęs savo galias..'Sumurmėjau skaitydama informaciją apie Deimano sėkmingumą.

Pagaliau supratau, kodėl jis nenužudė manęs, kai turėjo tam tiek daug progų. Dabar supratau, kodėl jis kraujavo. Pagaliau gavau dalį atsakymų, kurių taip norėjau.

'Satana, išgerk.'Oliveris mostelėjo man tabletę ir vandens buteliuką.

'Kas tai? ' Oliveris trumpam žvilgtelėjo į bylą.

'Vaistai nuo skausmo. Padės bėgioti.'Paaiškino.'Dabar paklausyk..'Vaikino lūpomis vienas po kito bėgo beprotiško plano žodžiai.

Aš buvau jaukas Deimanui. Pati taip nusprendžiau, žinodama, kad greičiausiai neišgyvensiu.

Deimanas stiprus, tad vaikinai puls Levį, kurį veikiausiai saugos Deimanas ir kitas stiprus bejausmis. Mano tikslas atvilioti Deimaną į namelį prie Levio rančos, o ten bejausmio laukia tikras pragaras.

'O kaip jūs jį sugausit?'Pasidomėjau ant kūno vilkdamasi rūbus. Žmonės šurmuliavo, tad mūsų planas turėjo prasidėti dabar. Kitaip viskas nueis šuniui ant uodegos.

'Namelyje jo laukia strėlės. Jos pervers jo kūną iš visų pusių, taip suvaržydamos jo judesius.Jis paprasčiau nesugebės jų ištraukti.'

'Jos pervers ir mane?'Pasidomėjau.

'Taip, todėl dar kartą kartoju, kad gali persigalvoti. Tu turi ugnelės viduje. Kartu daug nuveiktumėme.'Oliveris man mostelėjo kelis papildomus ginklus ir kulkų, kurias aš susikišau giliai į kišenę.

'Aš  jau nusprendžiau...'Sumurmėjau ir pakilau iš savo vietos. Vaikinas sekė paskui mane.

Oras tikrai nebuvo nuostabus. Buvo pakankamai tamsu ir pūtė žvarbus vėjas, kuris net mažyčius plaukus metė man ant akių. Nekreipdama į juos dėmesio patraukiau link Levio namų.

'Kokia taktika?'Paklausiau Oliverio. Vaikinas ženklais parodė staigų puolimą ir keli vaikinai pasileido į vidų. Sukeldami ten šurmulį. Aš nusekiau paskui juos.

Mačiau, kaip jie vienas po kito stumdosi ir kaunasi su bejausmiais. Sulaikiusi kvapą keliavau link durų. Garsai apačioje darė vis mažiau girdimi. Panašu, kad šio namo sienos labai geros.

Akimis ieškojau pažįstamo silueto. Jo nerasdama nusprendžiau geriau surasti Levio kambarį, kol garsai apačioje nepasiekė viršaus. Turėjau šiokį tokį pranašumą, bet neilgam.

Nagi, Deimanai, ateik pas mane.

Skaudžiai atsitrenkiau į sieną. Nosį pasiekė pažįstamas bejausmio kvapas. Tai jis, žinau tai. Jaučiu tai iš jo kvėpavimo.

Stumtelėjusi jį nuo savęs pradėjau bėgti link lango.  Pagriebusi vazą nuo stalelio išmušiau stiklą, atsispyriau nuo grindų ir peršokusi langelį atsidūriau ant mini stogelio. Nugara skaudžiau atsirėmiau į kietą stogo medžiagą. Maža dejonė paliko lūpas, bet ją su savimi nusinešė vėjas.

'Satana, kur bėgi?'Bejausmis nusijuokė. Jo figūra sustingo prie lango. Trumpai į jį žvilgtelėjusi  šokau nuo stogelio, o tada pasileidau į mini miškelį.

Pasislėpusi už medžių bandžiau prisiminti, kas čia per vieta. ( Oliveris rodė man žemėlapį.) Pasirodo, aš kitoje namo pusėje.

Ranka nuslydau prie skaudančių kojų. Galvoje prašiau jų veikti iki to namelio. Tikslas jau ne taip toli.

Kažkas garsiai bumptelėjo ant žemės. Išsitraukiau ginklą iš kišenės ir suspaudžiau tarp pirštų. Tramdydama siautėjantį kvėpavimą patraukiau gilyn į mišką. Už nugaros girdėjosi jo žingsniai. Man atrodė, kad jaučiau jo kvėpavimą.

Miškas artėjo į pabaigą, namas skendo riksmuose. Ten siautėjo kova, o manoji tik laukė.

Suvokusi, kad bejausmis, per daug arti apsisukau ir šoviau į jo figūrą, taip sumažindama jo galią kelioms sekundėms. Tuo pasinaudojusi puoliau į priekį.

Čia vėl man koją pakišo likimas ir aš užkliuvusi už akmens tėškiausi ant žemės. Netrukus pajutau bejausmį suimant mano plaukus.

'Ar bent įsivaizduoji, kaip aš norėjau tave nužudyti? 'Jis nusijuokė ir trenkė mano galvą į žemę. Ji šiek tiek apsvaigo, tačiau ne taip, kad atsijungčiau. Rankomis atsispyriau nuo žemės ir panaudojusi peiliuką nurėžiau savo plaukus.

Pakilusi nuo šalto dirvožemio pasileidau bėgti. Po kelių minučių grįžau į vietą, iš kurios ką tik pasprukau. Bejausmis abejomis rankomis suėmė mano koją  ir ėmė tempti mane į priešingą pusę.

Išsitraukusi kelias kulkas paleidau jas į jo raumeningą pilvą. Žaizda užsivėrė daug greičiau nei tikėjausi. Jei ne skylės ant marškinių, manyčiau, kad prašoviau.

'Bloga Satana...'Susilaukiau jo spyrio į šoną. Bejausmis nesustojo tempti manęs toliau, tad man reikėjo veikti.

Netrukus   kitas mano peilis atsidūrė bejausmio šlaunyje. Šis susiraukė ir paleido mano koją, tuo pasinaudodama pasileidau link namelio.

Kai tikslas atrodė pasiekiamas ranka, jis sugavo mane ir prispaudė prie sienos visai šalia durų.

Tai mane jau nervina..

Šaltos jo rankos apsivijo mano kaklą.

'Aš sunaikinsiu tave..'Nusijuokiau. Jis išliko rimtas. Stengiausi gauti bent šiek tiek oro. Aš tikrai negaliu taip lengvai mirti. Kišenėje susiradusi pakutinį savo peiliuką suspaudžiau jį tarp pirštų.

'Mirdama manęs nesunaikinsi..'Jis nusijuokė. Peilio ašmenimis paliečiau šviesiaplaukio odą, tada pakartojau tą patį veiksmą kelis kartus, kol jis pagaliau paleido mane ir susiėmė už šviežios žaizdos. Tuo pasinaudodama įbėgau į namelį, o šis iš paskos.

'Gana!'Pasigirdo jo žodžiai.

Ginklas jo rankose lėtai iššovė kulką, kuri sulėtintai artėjo link mano pavargusio kūno. Tuo pačiu metu patrankos  iššovė strėlės. Vienu metu pajutau jas perveriant mano kūną ir jo iššautą kulką. Ši susmego į mano odą ir joje pasiliko...

Šviesiaplaukis nespėjo sureaguoti, tik susmuko savo vietoje, bandydamas išsivaduoti.

Niekada nebijojau mirties.. Labiau bijojau mirti nepadariusi nieko, tačiau dabar žinau, kad padariau.  Aš mažytė, tačiau savo pėdsaką pasaulyje  palikau.

'Izide, tau pavyko..'Oliveris paglostė mano žandą, kol aš springau savo pačios krauju.

Nežinau, iš kur vaikinas čia atsirado, tačiau džiaugiuosi matydama jo veidą.. Ir visai nesvarbu, kad mano kūnas virpa nuo skausmo, o iš burnos veržiasi kraujas..

Esu tikra, kad mirsiu su šypsena veide, o  paskutinis vaizdas bus raudonas rytmečio dangus, matomas per atviras duris.  Žinau, kad žmonijos laukia šviesenis rytojus...

Pagaliau pabaiga :)