Timor ✔

12

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

'Ar pasiilgot, suskiai?' Pasigirdo šiurpulius kūne sukeliantis bejausmio  balsas. Deimanas pravėrė duris ir pakėlęs ginklą nušovė Oliverį. Vaikinas nespėjo net įkvėpti ir jau gulėjo ant žemės.

Sutrikusi stebėjau subliuškusį juodaplaukio kūną. Jis atėjo ir jį taip paprastai nužudė? Ar aš sapnuoju?

Atsigavusi pakilau nuo kėdės, net nežinodama, kur eisiu.

'Kur bėgi?'Šviesiaplaukis panaudojo savo ginklą ir paleido kulką į mano koją. Parkritau ant žemės ir inkšdama susiėmiau skaudančią koją. 

Aš nespanuoju. Deimanas tikrai lėtai eina link manęs..

Žinojau, kad kažkas ne taip. Nuo pat pradžių. Galėjau kažką pakeisti...

'Tu šlykštus..'Pirštais spausdama koją sušnabždėjau. Bejausmis priėjo prie manęs ir atsitūpė. Jo rankos buvo kruvinos, o jis pats buvo apsivilkęs tokią pačią aprangą, kaip aš.

'Žinau.'Jo ginklas susidūrė su mano skruostu. Vaizdas akyse ėmė suktis, o aš palengva grimzdau į miegą.

Prieš prarasdama sąmonę dar sugebėjau įmatyti suglebusį Karlos kūną prie durų ir kruviną koridorių.

----

Aš vėl miške. Jaučiau tai dėl sustirusių pirštų galiukų, kurie rėmėsi į medžio kamieną. Kažkas lakstė mano ranka. Numanau, kad skruzdės. Kvepėjo šlapia mediena. Mano galva paguldyta ant samanų.

'Jei pabudai kelkis.'Bejausmis įspyrė į mano koją. Mikliai pramerkiau akis.'Labas.'Jis atsikando neaiškios kilmės mėsos.

Atsisėdau ant kelmo. Neklydau manydama, kad mes miške. Mintyse maniau, kad mes atviroje vietoje, tačiau, pasirodo, kad mes uolos prieangyje. Uola miško gludumoje, tad norint patekti į viršų reikėtų kabarotis į kalną.

'Grožėkis, kol gali..'Sumurmėjo ir vis dar kruvinais pirštais pasirėmė smakrą.

'Aš buvau jaukas, tiesa?'Po kurio laiko atsisukau į bejausmį. Deimanas atžagaria ranka nusivalė lūpų kampučius ir kilstelėjo juos į viršų.

'Maniau, kad nesuprasi.'Nusivaipė ir metė duonos gabaliuką į mane. Jis atsimušo į mano plaukus, o tada nukrito ant žemės.'Skanaus, daugiau šiandien negausi.'

Susiradau gabaliuką ir nupūčiau nešvarumus nuo jo, o tada lėtai sukramčiau. 

Žvilgtelėjau į bejausmį. Šviesiaplaukis kažką įdėmiai stebėjo. Arba tiesiog galvojo. Akimis permečiau jo aprangą. Neatrodė, kad jis turėtų daug ginklų. Prisiminusi savuosius  ranka nuslydau iki Oliverio duotų ginklų. Šautuvo nebebuvo, tačiau esu tikra, kad užčiuopiau peiliuką.

Mintimis nuklydau iki Oliverio ir visų ten buvusių žmonių, kurių nespėjau pažinti.

'Kodėl?'Paklausiau. Deimanas lėtai atsisuko ir sučiaupė lūpas.

'Man reikėjo galios.'Jis nusijuokė.'Be to norėjau pasilinksminti.' Štai, kuo bejausmiai šlykštūs.

'Tai nekaltų žmonių žudymas jums pramoga?'Susiraukiau. Deimanas linktelėjo. Norėjosi peiliuku perrėžti jam gerklę.

'Taip.'Patvirtino savo žodžius ir garsiai nusijuokė.

Vis dar nenorėjau patikėti, kad tai tikra. Visai neseniai maniau, kad viskas susitvarkė, kad pagaliau būsiu su žmonėmis. Dabar vėl grįžau į bejausmio rankas. Aš vėl jo kalinė. Tik dabar aš nekenčiu jo dar labiau. Dėl visų jo nužudytų žmonių.

'Ką mes čia veikiame?'Žvilgtelėjau į miško glūdumą. Norėjosi pasinerti į ją ir dingti nuo šio bjauraus pasaulio.

'Žaidžiam.'Bejausmis kilstelėjo lūpų kampučius ir vėl nusisuko.

O tam reikia būti vienu žingsniu priekyje.-Mintyse pakartojau Oliverio ištartus žodžius. Nejau jis žinojo, kad bejausmis panaudojo mane, kaip jauką? Galbūt tai tik kvailas spėjimas? Gaila, nes jis nebegyvas.

'Kaip patekai į pastato vidų?' Toliau domėjausi. Man reikia plano, kol jis nesugalvojo nužudyti mane.

'Aš moku sulaikyti žaizdų gyjimą. Taigi apsimesti žmogumi nebuvo sunku. Be to, aš geras aktorius.' Baigęs savo žodžius užmetė akį į mano koją

Susiraukusi nuleidau rankas iki netvarkingai sutvarstytos žaizdos.

'Kulką ištraukei?'Pirštu nuslydau iki persisunkusio kraujo. Bejausmis linktelėjo. Arba jis to nepadarė, arba tai darydamas išdraskė mano koją dar labiau. 'Tu mane išgelbėjai nuo Eriko?'

'Kodėl tau tai rūpi?'Jis susiraukė.  Jau žiojosi atsakyti, bet kažkoks garsas jį išblaškė. Bejausmis pašoko iš savo vietos ir pasiėmė ginklą į rankas.'Prisispausk prie sienos. Turiu pristatyti tave gyvą.'

Net nenorėdama jam paklusau ir permečiau kojas į kitą pusę.

Prasidėjo susišaudymas. Bejausmis šaudė į priekį, o kažkas šaudė į jį.  Sekundę net pajutau kulką praskriejant ausies kampučiu. Tą akimirką jo šypsena siekė jo ausis ir jis juokėsi, taip garsiai, kad mano ausų būgneliai ketino sprogti.

'Kas čia buvo?'  Tyliai paklausiau. Bejausmis užsikišo ginklą už diržo ir  šyptelėjo.

'Tavo draugeliai.'Atsakė.'Žinojau, kad jie mus seka.'

'Ką?'Nejau jie ketino mane gelbėti? Tai reiškia, kad dabar visos viltys dingti papraščiausiai subliuško.

'Kelkis.'Pakėlė mane už alkūnės. Inkšdama atsistojau.

'Tu pašovei mano koją, jei nepameni.'Pavarčiau akis. Buvau tikra, kad paeiti negalėsiu. Slapčia vyliausi, kad Deimanas supras mano skausmą ir sugalvos ką daryti, bet , pasirodo, su žmogiškumu bejausmis nedraugauja.

'Man nerūpi. Jei nori, gali šliaužti. Svarbu eik.' Susiraukusi atsistojau. Žengiau žingsnį. Sveika koja manęs paklausė, tačiau sužeistoji keliu prisiplojo prie žemės.

'Greičiau. Už miško mūsų laukia mašina.'

Eh, prasidėjo mokslai ir aš atitrūkau nuo rašymo :')