Timor ✔

16

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

Diena prabėgo nežinioje. Kai pagaliau sulaukiau vakaro, jau buvau spėjusi apsiprasti su jaukiu rūsio kambariu, kuris iš karto pranašavo mano kankinančią ateitį. Viduryje aslos stovėjo prie žemės pritvirtintas gultas, o ant jo padėtos žvangančios grandinės. Rūsys buvo tamsus, tačiau jie karts nuo karto pajungdavo lempą, kuri suteikė šviesos man, koridoriaus gale.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai, tad aš pakilusi iš savo vietos prisiplojau prie grotų ir kiek įmanydama iškišau galvą. Kad ir kas ėjo pas mane jo žingsniai buvo greiti ir tylūs, net pati stebiuosi, kad sugebėjau juos išgirsti.

'Satana..'Galų gale pasirodė ir juodaplaukis. Maloniai nustebinta sugebėjau išspausti šypseną. Pasirodo, jis ne toks melagis, kokiu maniau jį esant.

Juodaplaukis ištraukė raktus iš kišenės ir prikišo juos prie spynos. Užraktui spragtelėjus jis atidarė grotų duris ir mostelėjo man kelis skudurus.

Atsargiai juos sugavusi priglaudžiau prie krūtinės.

'Persirenk' Jis nusisuko. Šiek tiek sutrikusi nutempiau suplėštytus džinsus nuo kūno ir susiraukusi apsivilkau baltą panašų į gydytojos chalatą.

'O dabar aukštakulniai..'Mano rankose atsidūrė aukšti bateliai.

'Aš nepavaikščiosiu, man koja skauda..'Zakas lėtai iškvėpė.

'Tu neturi kito pasirinkimo. Nebent nori mirti.. Skubėk, greitai jie pastebės.'Nusijuokė ir pirštais perbėgo susivėlusius plaukus.

Inkšdama apsiaviau batelius. Man vis dar gėlė koją, bet buvau tikra, kad iš visų jėgų pasistengusi galėsiu šiek tiek paeiti.

'Kam to reikia?'Nusistebėjau. Juodaplaukis pritvirtino kortelę prie mano peties.

'Viską paaiškinsiu vėliau. Dabar apsimesk, kad viskas gerai ir tu visiems vadovauji. Eik tiesiai iki pat rūsio galo. O tada aš tau pasakysiu..'Pasitempusi pradėjau lėtai eiti į priekį.

Jau nieko nesuprantu. Kas čia vyksta? Pastaruoju metu mano gyvenimas sutelktas kitų rankose. Būtent jie pastoviai aiškina man ką daryti.

Įtempusi pečius ir suspaudusi lūpas į vieną tiesią liniją ėjau nežinodama savo kelionės tikslo. Kojos šiek tiek pynėsi. Man niekada neteko tiek daug vaikščioti su aukštakulniais.

'Greise, tavo siuntinys ką tik atkeliavo.'Po kelių minučių mane pasitiko raudonplaukės merginos balsas. Jos pirštais apsivijo mano riešą. Lyg nudeginta atsitraukiau nuo jos. 'Ar viskas gerai.. Tu kažkokia kitokia..'Jau nesuprantu kas čia vyksta.

Viena akimi žvilgtelėjusi į Zako veidą atsisukau į merginą.

'Man viskas gerai..'Sukandusi dantis atsakiau.  Ji nepatikliai mane nužvelgusi linktelėjo ir nuėjo į priešingą pusę nei aš.

'Greičiau.'Zakas stumtelėjo mane.'Durys kairėje.'

Tik pasiekusi patalpą pagaliau galėjau atsipūsti. Zakas iškarto užrėmė duris ir atrėmė savo kūną į jas.

'Dabar mes saugūs..'Bejausmis atsipūtė, aš pagaliau pažvelgiau į priekį. Patalpa priminė policijos nuovadą, dėl stalo viduryje ir prie kėdės pririštos moters. Šalia jos stovėjo seniai matytas juodaplaukis.

'Oliveri..'Apsikabinau vaikiną. Jis sutriko, tačiau lėtai apvyniojo savo rankas aplink mano liemenį. Nežinau, kodėl taip apsidžiaugiau, tačiau buvo gera matyti bent vieną mūsiškį.

'Kas čia vyksta? Kaip tu išgyvenai? Kodėl aš šitaip apsirengusi?'Apipyliau vaikiną klausimais. Jis paragino mane prisėsti. Sutrikusi krestelėjau į vietą. Oliveris kilstelėjo surištos moters galvą ir aš pagaliau ją išvydau. Moterį turinčią visišką mano bruožų asimetriją. Gerai įsižiūrėjus galėjai mus atskirti,  bet iš pirmo žvilgsnio,  aš buvau, kaip ji.