Timor ✔

1

IZIDĖ SATANA MARIA FERNANDES

Nuspaudusį saugiklį,užsikišau ginklą už kelnių juosmes, o tada priėjau prie keleto pasimetusių vyrų ir nieko nelaukusi žiebiau vienam iš jų į veidą. Jis nusisuko ir kelias minutes trūkčiojantis jo kūnas nerodė jokių gyvybės ženklų. Nusiraminęs Rikas grįžo į savo vietą eilėje ir pirštais perbraukė plaukus.

'Rikai!'Surėkiau.'Kas tau darosi po velnių?' Niršau ir toliau, pajutę pavojaus signalą vyrai susipaudė arčiau vienas kito. Rikas nuleido akis. Jis tikrai turėtų susinervinti. Jo apsižiūrėjimo dėka praradom apie dešimt vyrų, o tai yra daug, kai pasaulyje tiek mažai tokių žmonių, kaip mes.

'Mes tiesiog norėjom greičiau grįžti namo' jis pasakė ir aš nusivaipiau. Nusiėmiau gumą nuo rankos ir susirišau juodus plaukus į arklio uodegą.

'Kitą kartą pamąstykit, kad čia yra apie keturiasdešimt žmonių norinčių išgyventi, o maistas baigėsi!' Surėkiau. Rikas susigėdęs nuleido akis. Kažkada jis buvo mano draugas, bet po savo mylimosios mirties jis praskydo.

Pagrindinis tikslas šiame, dievo apleistame kaime, buvo išgyventi. Išnykus didžiąjai daliai žmonių atgyvėjo gamta, atsirado daugiau įvairių gyvūnų. Vasarą miškai prisipildo uogomis, bet dabar prasidėjus šaltam rudeniui, mums tenka eiti į miestą, kur galimybių išgyventi iš vienos pusės mažiau, iš kitos daugiau.

'Gerai, Satana' Pasakė, o aš nesusilaikiusi dar kartą žiebiau su ginklu per jo veidą. Niekas nedrįs manęs vadinti Satana. Niekas to negali ir visi čia tai žino.

'Aš Izidė. Rytoj susirink porą vyrų, keliausit visi su manimi ir pamatysit, kaip reikia eiti ir taškyti smegenis!' Surėkiau ir vėl. Rikas sumikčiojo, o gal suvebleno kažką neaiškaus. Numojau į tai ranką ir apsisukusi nuėjau. Vis kartodama sau, kad aš Izidė.

Šarleno kaimelis buvo vienas iš tų, kurių dar neaptiko. Šioje šiaurinėje vietoje, vėjas buvo žvarbesnis. Aplink sukosi didžiulis spygliuočių miškas. Čia buvo šalta, tylu ir žmonės buvo liūdni. Turėjom vos dešimt namų. Vienas iš jų virtuvė, sekantis plytinis ir pats tvirčiausias dar 50 metrų po žeme palindęs apsaugos pastatas, būtent ten aš ir dirbau. Ten buvo visi reikalingi reikmenys, medicina, ginklai ir kiti. Sekantys namai buvo gyvenamieji. Jie buvo dviaukščiai, bet pritaikyti pasislėpti ir suspausti daug žmonių.

Šiais laikais visuomenė pasikeitė. Žmonės tapo daug piktesni ir ištvermingesni, o išgyveno tik tokie kaip aš.

Atsidusau ir atsirakinusi duris įėjau į apsaugos pastatą. Sienos čia blankios geltonos spalvos, į kurią vos pasižiūrėjus norisi vemti, tačiau mūsų narsių vadų paveikslai, jas pagyvina. Žinau, kad ir aš būsiu tarp jų. Atsidusau ir vos veikiančiu liftu nusileidau žemyn.

Tie kas sukūrė bejausmius, galvojo, kad mes lengvai pasiduosim, kad mes silpni.
Išties mes nesame silpni. Mes esame žmonės vis dar turintys jausmų. Net gi tokia kaip aš kartais išspaudžiu ašarą.

Tie bejausmiai atėmė visus mano draugus, viską ką turėjau. Kartą jie vos nenužudė manęs, tačiau aš sugebėjau pabėgti. Kelias dienas lindėjau miške, kol vėl grįžau į gimtąjį Šarleno kaimelį. Nykią ir siaubingą vietą, laukiančią teisingo vadovo.

Vasaros čia ypatingai karštos, o žiemos šaltos. Blogiausia, kad žiema jau lėtai atslenka čia. Nors mūsų kaimo žmonės puikai išmoko prisitaikyti, mums vis tiek būna sunku. Maisto tenka eiti vis dažniau, nes apleistuose prekybos centruose jo mažėja, o žmonių tik daugėja. Žinoma, neskaitant šiandien.

Pasukau galvą ir užsitaisiau ginklą. Ši salė ypatinga tuo, kad čia labai uždara šaudykla. Net jei lauke vyktų trečiasis pasaulinis karas, aš negirdėčiau. Ak taip, kažkas panašaus vyko ir vis dar vyksta.

Nusitaikiau į taikinį ir įsivaizdavau jo vietoje vieną iš bejausmių. Esu nužudžiusi jų tiek, kad net ant pirštų nesuskaičiuočiau. Tiesą sakant, jie pavojingi ir tikrai nedraugiški.

Aš taip pat būčiau daug pavojingesnė, jei man nerūpėtų kaimo žmonės. Kartais būti vienam apsimoka.

'Izide..' Įžengusi į šaudyklą, Karla stabtelėjo. Nustebau ją išvydusi.

Pažvelgiau į šviesiaplaukę. Šviesios žalios akys, apvalus veidas, ryškūs skruostikauliai ir smulki liauna figūra. Ji tikrai neatrodė stipri, tačiau štai ir mergina, kurios dėka tiek daug žinau apie bejausmius. Karla pati yra pusiau bejausmė, pusiau mūsiškė. Ji gimė su per daug žmogiškų savybių, jos užėmė 60% jos galvoje, todėl vyresnieji ją nusprendė nužudyti. Kažkas pasigailėjo jos ir ji galiausiai prisijungė prie mūsų.

Karla kaimelyje yra praktiškai vienintelė, kuri su manimi bendrauja, taip artimai. Aš neleidžiu sau bendrauti su žmonėmis, nes jie yra silpnybės, kurias bejausmiai gali panaudoti prieš tave. Kadangi Karla stipri, padariau jai išimtį.

'Ar tu buvai šiandien kartu su Riku, kai jis susimovė ir prarado mūsų maistą?'Paklausiau ir mano pilvas suurgzgė. Keletą savaičių beveik nieko neturėjau burnoje. Tik kumpio. Kai jį pamačiau refleksai suveikė ir čiupusi suvalgiau visą.

'Ne, bet aš žinau, kas ten buvo.' Pasakė ir išsitraukė savo ginklą. Pakėliau antakius viršun. Karla nusimetė plaukus ant kito šono.

'Ar yra kažkas ką turėčiau žinoti?'Neatsisukdama paklausiau. Iš jos sklindanti tyla vertė mane nervintis. Blogų naujienų nenorėjau. Girdėjau pakankamai.

'Galbūt atsirado dar vienas bejausmis, pats stipriausias. Būtent su juo tu ir susitiksi. Girdėjau tai iš vieno indigo, jį nužudydama. Tai viskas' Ji pasakė ir apsisukusi paliko mane vieną. Sukandau dantis ir perkreiptu veidu pradėjau šaudyti.

Po kelių minučių papurčiau galvą. Mano šūvis nevykęs. Atsipalaidavau. Šoviau tris kartus ir visus pataikiau. Nusišypsojau ir į kišenę įsidėjau dar vieną kulkų pakelį. Vyptelėjusi grįžau į savo kambarį ir susirangiau ant spyruokliuojančios lovos.

Aš prisimenu pirmąjį susitikimą su bejausmiu. Pirmasis mano sutiktas buvo vaikinas. Tada aš slėpiausi už konteinerių. Pradžioje maniau, kad tai vienas iš tų normalių dar išgyvenusių žmonių. Jo drabužiai buvo apskurdę, veidas pabalęs, o akys lakstė kaip išsigandusio mūsiškio.

Tyliai sukrebždėjau ir jis iškart atsisuko į mane. Smėlio pūga, pašiaušė jo plaukus ir numetė kepurę nuo galvos. Jis atsisuko į mane ir iškart paleido kulką. Tada aš išmokau pirmąją taisyklę, kad bejausmių klausa yra mažiausiai du kartus geresnė už manąją.

Todėl automatiškai atsiranda ir taisyklė, ne vien veikti, bet ir mąstyti.

Bejausmiai turi silpnybę. Kiekvienas skirtingą. Juk niekada nėra nieko tobulo. Būtent taip ir galima juos nužudyti. Žmonių nelaimei silpnybės gali būti nebūtinai fizinės, jos gali būti ir psichinės. Dar neesu sutikusi bejausmio, kuris turėtų silpnybę galvoje. Tokie bejausmiai stipresni.

Taip pat mano nelaimei, aš esu trokštamiausias vyriausybės žaisliukas. Aš visą laiką kovojau už savus, todėl mane sugauti jiems didžiausias iššūkis. Kartą jie buvo mane pagavę.

Tai buvo pačios skausmingiausios savaitės mano gyvenime.

Aš nenoriu apie tai galvoti, viskas ko man šiuo metu reikia miego.

Jau keletą mėnesių neužmiegu ir sapnuoju košmarus.

Visi jie apie bejausmius. Atrodo, tie pamišėliai taip giliai įsišaknijo į mano galvą, kad neįmanoma ištraukt jų iš ten.

Patogiau įsitaisiau lovoje ir užmerkiau akis.. Rytoj laukia sunki diena. Teks ir vėl susitikti su bejausmiais. Atrodo, jie tiesiog ir laukia manęs.

---

Pirmoji dalis neįdomi :)) Bet norėjau tiesiog supažindinti su Satana ir bejausmiais..

Tiesą sakant, taisiau ją keturis kartus, bet ji vis dar manęs netenkina :')