Timor ✔

10

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

Galva sukasi, į nosį lenda bjaurus vaistų ir sugedusio maisto kvapas. Ryški šviesa spigina į užmerktas akis, rankas ir kojas tempia šiurkšti gumos medžiaga, galva palinkusi atgal, lyg krentanti, todėl ir kaklas, lyg nuplėštas.

Pramerkusi akis nemačiau nieko gero, vaizdas susiliejęs, tad kelis kartus pamirkčiojusi žiūrėdama  į išsiliejusį vaizdą, pagaliau supratau, kad aplink mane zuja žmonių būrys.

'Kas tu?' Vienas iš jų įsidrąsino paklausti ir tuo pačiu metu iš kelnių išsitraukė peilį. Pajudinau rankas.

'Žmogus..'Tyliai atsakiau. Priešais stovėjo juodaplaukis vakinas, kurio raumenys virto per aptemptos palaidinės kraštus. Jis vilkėjo kareiviškas kelnes ir patogius batus. Mane iš karto suėmė pavydas, pažiūrėjus į šiuos pilnai apsirūpinusius žmones. Mano kaimo žmonės, neturi nei pusės kiek jie.

Jis pradėjo lėtai eiti link manęs, tarp rankų gniauždamas peilį, kuri braukė pirštų galais.

'Patikrinkim' Sumurmėjo ir peilio ašmenimis perbraukė mano jau ir taip pavargusią odą. Jaučiausi nusilipusi, tad tuo metu vienintelis iš manęs išsklidęs garsas, buvo   aiktelėjimas.'Ji žmogus.'Įspėjo likusius ir ėmė atrišinėti mano rankas.

Juokinga, pastaruoju metu vos užmerkusi akis atsiduriu kitoje vietoje.

Suvokęs, kad esu silpna,  vaikinas suėmė mano kojas ir pakėlė mane nuo kėdės. Po kelių minučių buvau paguldyta į lovą.

'Kaip aš čia atsidūriau?'Lėtai paklausiau. Balsas priminė girgždesį.  Ausyse kažkas tyliai spengė.

'Mes radome tave prie miesto sienos. Kadangi tu buvai be sąmonės, parsinešėm tave į bazę.' Vos man pabudus jis paklausė kas aš esu, tačiau parsinešė mane į bazę. Argi ne keista?

Pagaliau apsidariau. Už akių užkliuvo iki skausmo pažįstamos mėlynos sienos. Esu čia buvusi. Tada, kai žmonės surado mane. Esu tikra, kad tai  tas pats kambarys, sienose laikantis kelias savaites trukusį mano riksmą.

'Gal galėčiau gauti vandens?'Tyliai paprašiau. Kūnas pamažu atsigavo, tad man reikėjo veikti greitai. Už akių užkliuvo prie juodaplaukio kelnių pritvirtintas ginklas.

'Siuze, atnešk merginai vandens'Sukomandavo juodaplaukis. Esu tikra, kad pabudusi mačiau daugiau  žmonių, tačiau šiuo metu matau tik du iš jų. Vienas iš jų sėdėjo ant mano lovos, o kitas prisiglaudęs prie sienos stebėjo mane įtartinu žvilgsniu.

'Aš Oliveris.'Sušnabždėjo jis. Grįžusi mergina padavė jam stiklinę ir jis  ją įbruko man į rankas. Žvilgtelėjau į vandenį ir prikišusi stiklinę prie lūpų, gurkštelėjau, bet nenurijau.  Patraukusi stiklinę išspjoviau vandenį ant jo ir pagriebusi jo ginklą, nutaisiau jį prieš jo veidą. Vaikinas vos matomai sutriko.

'Kas jūs?'Neprarasdama budrumo sumurmėjau. Žiūrėjau tai į vieną, tai į kitą vaikiną.'Manot aš tokia kvaila? Aš puikiai žinau, kas čia per vieta..'

Juodaplaukis krūptelėjo ir liežuviu apsuko ratą aplink lūpas. Dar vienas judesys ir ištaškysiu jo smegenis.

'Nesuprask klaidingai. Mes nesame vieni iš tų, kurie sukūrė bejausmius. Mes tiesiog užėmėm jų būstinę. Mes tokie, kaip tu. Norintys išgyventi.'Jis krenkštelėjo ir pasuko galvą į šoną. Rankose tvirčiau suspaudžiau ginklą.

Kai ateina tokie laikai, negali daugiau pasitikėti žmonėmis. Retas, kuris nori tau gero. Juk vis dėl to patys žmonės ir užvirė šią painiavą.

Ant jo kaklo atsivėrė pjautinė žaizda. Tiksliau randas akivaizdžiai likęs po jos.

'Klausyk' Oliveris suėmė ginklą ir prispaudė prie  savo galvos. 'Aš nekenčių jų taip pat, kaip tu. Mes tikrai nesam jų pagalbininkai. Jei netiki nušauk mane, bet tada būsi negeresnė nei jie.'

'Jei buvot netikri, kad aš žmogus, kodėl parsinešėt mane čia?'Sumurmėjau ir pirštu nuslydau iki saugiklio, kuris, pasirodo, buvo neužtaisytas.

'Nes mes bandom pagauti bejausmį. Mums reikia atlikti tyrimus, kad galėtumėm juos lengviau išnaikinti.' Svarstydama ar galiu juo pasitikėti trumpai žvilgtelėjau į kitą vaikiną, kuris stebėjo kiekvieną mano judesį, tarp rankų gniauždamas ginklą.

'Izide!'Karla įlėkė į kambarį. Jau po kelių sekundžių ji buvo mano glėbyje. Mergina atrodė gerokai pabalusi. Balta ir šalta it sniegas.

Nuleidusi ginklą užsikišau jį už kelnių sagties.

'Jūs pažįstamos?'Pasidomėjo Oliveris, kol Karla laikė mane savo tvirtame glėbyje.

'Taip' Tyliai sumurmėjau. 'Ką tu čia veiki?'Atsitraukiau nuo šviesiaplaukės.

'Jie surado kaimą..'Ji išmikčiojo. 'Tik keli likom gyvi. Jie prisiglaudė čia, o mane priėmė su sąlygą, kad įsitrauksiu į jų bandymus.'Mergina taip greitai išpyškino žodžius, kad mano ausys vos spėjo juos sugauti.

'Kaip suprasti bandymus?'Vėl išsitraukiau ginklą. Karla išplėšė jį man iš rankų. Oliveris klausėsi mūsų pokalbio, tačiau nesikišo.

'Aš sutikau pati. Tai vardan jūsų.'Karla bandė aiškinti,  jos akyse ėmė kauptis ašaros. Pirmą kartą mačiau ją verkiančią.

'Tu juk mirsi!' Žvilgtelėjusi į jos liekną kūną sumurmėjau. Karla atsiduso.

'Taip, tačiau vardan žmonių. Man nusibodo stebėti mirštančius žmones...' ji nubraukė ašaras nuo akių.' Kažkas turi pasiaukoti.'Sumurmėjo ji tyliai.

'Kodėl būtinai tu? Jau netekau Riko, nenoriu netekti ir tavęs.'Pati pajaučiau, kokia išskydusi tapau. Vis dėl to būvimas su bejausmiu ir nuolatinė baimė, padėjo man suvokti, kaip aš myliu vienintelius savo artimus draugus.

Karla nusprendė daugiau man nieko nesakyti, tiesiog apdovanojo mane stipriu apkabinimu. Mergina kažką sušnabždėjo Oliveriui, o tada išsitempė mane iš to klaikaus kambario.

Lyg pašėlusi ėmiau dairytis į šonus ir eidama stengiausi įsidėmėti, kiekvieną šios patalpos detalę. Palyginti su mūsų apsaugos pastatu, šis milijoną kartų geresnis.

Karla kelias minutes paėjusi sustojo prieš tvirtas metalines duris. Suvedusi kodą ji jas atidarė, o tada mane pasitiko vaizdas iš milžiniško apleisto pastato balkono.

Karla krestelėjo ant kėdės, o sekančią stumtelėjo link manęs. Atsisėdau šalia jos ir tylėdama stebėjau pasikeitusią aplinką.

Aplink pastatą apsiraizgę medžiai.  Medžių viršūnės baigiasi ties pastato balkonu, kuriame esame mes. Toli, sunkiai įmatomi verkia mirštantys miestai. Žemė apaugusi mažiausiai dviejų metrų žolėmis, o dangus nusidažęs raudona kraujo spalva. Krūtinėje atsiradęs nemalonus jausmas, privertė užmerkti akių vokus ir skausmingai atsidusti. Akyse stovi vaizdas, kaip kaimelio žmonės vienas po kito krenta ant šaltos žemės, žinodami, kad daugiau neatmerks akių.

'Nekaltink savęs dėl to' Karla patrankė mano pečius. Pasidėjusi rankas ant kelių pati nejausdama sugniaužiau džinsus tarp pirštų.

Atkeršysiu jiems visiems. Aš pažadu.
---

Labas rytas! Pagaliau pradedame su naujomis dalimis, kurios rašytos visai neseniai (: