Timor ✔

6

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

'Ką jis turėjo omenyje?'Blondinas paklausė manęs, kai vaikinas paėmė merginos ranką ir pasakė nešvankius žodžius. Negalėjau sulaikyti juoko. Jei jie tokie nepatyrę, galėčiau tuo pasinaudoti.

'Stebėk' Mirktelėjau. Prasidėjus nešvankioms scenoms šviesiaplaukis sugrąžino savo šaltą žvilgsnį prie ekrano.

'Ir jiems neskauda?'Paklausė,  kaip mažas vaikas aš dar garsiau nusijuokiau. Jei pasinaudočiau jo dabartiniu sutrikimu, galėčiau pasiknaisioti  jo  rūbų kišenėse. Nors ne, juk jis bejausmis. Tas,kuris bet kada gali mane nužudyti ir net neaišku, kur vedasi dabar. Gal naktį kai miegosiu jis mane nudurs, arba paprasčiausiai nusuks sprandą.

'Ne, tai malonu'Atsakiau ir jis atsisuko į mane žiūrėdamas smalsiu žvilgsniu, bet tada jis papurtė galvą ir pakenčiamo, jis sugrįžo į šaltą bejausmį. Jo akys vėl pajuodavo ir jis krenkštelėjęs atsistojo.

'Aš einu, nedrįsk niekur eiti. Tuoj grįšiu' Šaltai pasakė ir aš pavarčiau akis. Su juo neįdomu. Po velnių, kaip man pasprukti nuo jo, kai jis taip baikštosi dalykų, kurie jį trikdo?

'Aš maniau tu bejausmis...' Leptelėjau nepagalvojusi, o šviesiaplaukis greit atsisuko ir sustojo ties laiptais. Atsistojau, bet arčiau eiti nedrįsau. Pasilikau prie sofos, maždaug metrą nuo jo. Sudėjau rankas ant klubų ir pašaipiai žvelgiau į jį.

'Aš ir esu' Pasakė jis piktai ir taip pat grėsmingai nužvelgė mane. Jo kumščiai susispaudė ir krumpliai pabalo, o veido mimika persikreipė.

'Jei tu bejausmis, turėtum nebijoti nieko. O dabar bėgi, nuo to ko nežinai, argi aš ne teisi?'Nusišaipiau, o jis pradėjo lėtai eiti link manęs. Jo žingsniai lėti, tačiau garsūs. Man vis labiau atrodo, kad jis visai ne bejausmis. Jis primena žmogų apsimetinėjantį juo.

'Tu labai klysti..'Tarstelėjo priartėdamas taip, kad mūsų veidus skirtų vos keli centimetrai. Jo žvilgsnis bylojo visiškai kitaip, nei sakė kūnas. Bejausmio akys tiesiog rėkė, koks jis baisus melagis yra. Aš uždėjau viena ranką ant jo kaklo ir perbėgau presu. O jis sutrikęs žiūrėjo į mane. Tada aš padariau tą patį. Viena ranka nepastebimai nuslydau jo kelnių kraštais ir stengiausi pirštais užčiuopti raktą nuo jo duotos apyrankės.

'Aš žinau, kad tu daug slepi ir aš tai išsiaiškinsiu, prisiekiu' Nusišypsojau ir akimirką jo veidas išdavė jį. Aš žinojau. Jis ne toks. Jis kitoks bejausmis. Jis tiesiog akivaizdžiai kažką slepia. Šviesiaplaukis bando apsimesti tuo kuo nėra. Patenkinta vyptelėjau jam ir patraukiau savo ranką nuo jo.

'Patarčiau, būti atsargi, Izide. Nespręsk apie mane pagal išvaizdą. Aš bet kada galiu tave nužudyti.'Po jo žodžių jo akys įgavo juodą atspalvį. Jis žengė kelis žingsnius arčiau, taip, kad jam klubais stumtelėjus mano virpantį kūną,  kritau ant sofos. Viena ranka suspaudė mano kaklą, o išvydęs baimę mano akyse apdovanojo mane šypsena.

Jis pirmą kartą pavadino mane Izide.

Ranka perbraukiau plaukus ir atsisėdau ant lovos. Nereikėjo ilgai laukti, kol nuovargis padarė savo,  ir aš lėtai nugrimzdau į sapnų karalystę. Ten,  kur viskas buvo gerai..

Tikėjausi, pabusti ryte. Pasirodo, klydau. Pabudau vėsiam nakties šalčiui plūstelėjus į mano veidą. Tamsu nors į akį durk. Mano akys šiek tiek priprato prie tamsos ir aš jau galėjau matyti didelius daiktų šešėlius. Vienintelis patraukęs akį žmogaus kontūras už lango. Išsigandusi iškėliau kojas iš lovos ir ant pirštų galų pradėjau eiti link durų. Jei bejausmis miega, turiu būti ypatingai atsargi.

Mano kvėpavimas pagreitėjo, o širdis dunksėjo krūtinėje kaip pašėlusi. Aš vis dar turėjau ginklą po sijonu. Išsitraukiau jį ir suėmiau į abi rankas. Priėjau prie durų. Aš tikrai buvau kvaila, vien turėdama mintį jas atidaryti.

Bet nepaisant visko, aš jas atvėriau.

'Izide' Nustebau išgirdusi balsą, kurio nesitikėjau daugiau išgirsti. Rikas. Aš nustūmiau visus savo vadovavimus ir apvyniojau savo rankas aplink jo kaklą.

'Kaip jūs suradot mus?'Atsitraukusi paklausiau. Rikas trūktelėjo pečiais, lyg pats nežinodamas.

'Tiesiog sekėm jus. Tiksliau aš. Vieni išsigando, kiti mirė' Rikas nuleido akis, o aš uždėjau ranką ant jo skruosto. Kažkodėl jaučiau lengvumo jausmą širdyje. Galbūt pagaliau aš dingsiu iš čia?

'O kaip kaimo žmonės? Jie nerado jų?'Surimtėjau. Baisu pagalvoti, kaip atrodytų mano taip mylimas kaimelis, po bejausmių apsilankymo.

'Ne, be-t-t-'

Pasigirdo garsus ir skardus juokas. Balsas, kurio  jau pradėjau nekęsti. Bejausmis sėdėjo ant sofos, užkėlęs vieną koją ant kitos, o jo veide šmėstelėjo pagiežos pilnas žvilgsnis. Savo delnuose jis suko ginklą, tačiau jo žvilgsnis buvo nukreiptas tik į mus.

'Aš-š-š' Bejausmis pakėlė ginklą ir aš nespėjau net cyptelėti, o Rikas sukrito ant žemės. Jo kūnas nukrito kaip maišas, ir iš jo pabiro kraujas. Aš atsiklaupiau ant kelių. Ėmiau klykti. Riko akys buvo atmerktos, bet jo žvilgsnis  stiklinis.

Pridėjau ranką prie širdies. Visada buvau šalta, arba bandžiau tokia apsimesti, bet dabar man skaudėjo. Aš nevertinau Riko. Jis buvo geras draugas. O aš su juo elgiausi kaip su šiukšle.

Dabar jis tapo vienu iš tų, kurie nebeturi progos gyventi, pabandyti sutvarkyti šį pasaulį. Aš pakėliau akis į blondiną. Tai buvo pirmas kartas, kai aš ir vėl verkiau dėl kito žmogaus.

Šaltakraujiškai paėmiau savo ginklą į rankas ir pradėjau šaudyti į tą bejausmį padarą, klykdama. Atrodo jis nieko nejautė. Jis priėjo prie manęs ir nors jo marškinėliai, sušlapo nuo jo paties kraujo, jo žaizdos užsivėrė.

Jis čiupo mane už plaukų ir metė į sieną, o tada aš atsijungiau.

'Aš bejausmis, Satana'Dar išgirdau jį kalbant.

-- 

Atsiprašau, kad dalies nebuvo ilgai. Turėjo problemų. Dabar turėčiau susitvarkyti. Oh ir kitas dalykas tai pranešu, kad istorija nebus labai ilga maždaug 20 dalių :)