Timor ✔

5

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

Aš neklydau manydama, kad šis miestas baisesnis. Galbūt čia buvo mažiau sudaužytų langų ir pastatai buvo mažesni, o gatvės buvo kelis kartus didesnės, čia buvo tamsiau. Kuo giliau ėjome tuo pastatai darėsi šiurpesni. Nors iš tiesų čia net nebuvo dangoraižių, ar įmonių, kaip ankščiau. Čia pilna gyvenamųjų namų. Vieni sudegę, kiti tiesiog aptaškyti krauju. Šiame mieste smirdėjo daug stipriau, ir šis kvapas rietė mano nosį aukštyn, blondinui tuo tarpu tai visiškai nekliudė. Eilinį sykį.

Po kelių minučių ėjimo jis sustojo ir aš vos nugara nesusimūrijau į jį. Spėjau sustoti paskutinę akimirką. Jis lėtai apsisuko, atrodė labai susikaupęs, lyg klausydamasis, o tada paėmė ir į rankas padavė man ginklą, o sau pasiėmė kitą.

'Nebijai, kad nužudysiu?'Paklausiau pakeldama šaltą metalą savo rankose. Jis net neįsivaizduoja, koks malonumas laikyti ginklą ir vėl. Šaltas metalas maloniai limpa prie odos. Išties, aš nekenčiu būti silpna. O su ginklu aš jaučiuosi stipresnė.

'Ne, nebijau. Tavo žiniai, mano žaizdos išgys, aš kaip ir nenužudomas.'Trūktelėjo pečiais'O tu..'Nusišaipė ir nužvelgė mane.'Lengvai gali mirti, vien todėl, kad trankaisi su manimi arba vien dėl to, kad esi Satana.' Vyptelėjo savo pasitikinčia šypsena. Nepatenkinta suurgzgiau ir rankose suspaudžiau tą metalinį daiktą.

'Arogantiškas kvailys' Jo akys šiek tiek pajuodavo, bet šį kartą blondinas tik pavartė akis ir apsisukęs pradėjo eiti, atsukęs man nugarą. Jis net neįsivaizduoja, kaip jo nekenčiu. Tiesiog norisi perplėšti jam gerklę.

'Tavo žiniai, tai vos atsidūrusi per kilometrą nuo manęs sprogsi. Taip, kad sėkmės. Gali bandyti bėgti, bet vis tiek neišgyvensi' Pareiškė, o aš beviltiškai suurgzgiau. Šis bejausmis mane įstatė į blogą ir nervinančią situaciją, kuri lėtai dusino mane.

Apsidairiusi supratau, kad kažkas šmėstelėjo viename iš namų ir nieko nelaukusi čiupau blondiną už apykaklės ir pasileidau ten. Aš tiesiog įsitempiau jį į vidų ir garsiai pradariau duris, o ant grindų radau vyrą. Rankose jis laikė ginklą ir jo akys tiesiog degė ryžtu, bet kada nužudyti mane arba bejausmį. Manęs tegul nežudo, bet už bejausmį nepykčiau. Atsidusau ir nusitaikiusi nušoviau tą vyrą.

Vienas šūvis į kaktą ir jis susmuko ant žemės kaip maišas.

Jokio mirktelėjimo, jokio skausmo, jokios sąžinės graužaties. Aš tikrai buvau, kaip bejausmė. Laimei, aš dar turėjau dalį jausmų. Mane tiesiog supykino nuo to ką aš padariau, tad aš išlėkiau iš to purvino plytinio namo ir susmukau ant žemės. Gerklėje susidarė nemalonus gumulas.

Blondinas išėjo iš namo plodamas. Jo pašaipus žvilgsnis, man priminė ką padariau. Pavarčiau akis ir atsistojau nuo žemės.

'Sveikinu, panašėji į mane' Nusišypsojo šalta šypsena ir apsisukęs pradėjo traukti tolyn. Aš pavarčiau akis ir man neliko nieko kito tik sekti jį. Jis brovėsi per dideles ir nesustojančias platėti gatves, kartais jis atsisukdavo į mane ir pažiūrėdavo ar einu kartu. Bet visą laiką jo žvilgsnis išliko keistas.

Galbūt šį kartą keistesnė buvau aš? Galbūt dėl to, kad pamačiau, šį tą gražaus jo išvaizdoje? Bet aš nebuvau tokia kvaila, kad nežinočiau, kad jo išvaizda apgaulinga, taigi aš likau vienintelė, kuria galiu pasitikėti..

Blondinas įėjo į vieną iš namų, kuris turėjo neišmuštus langus, kuriuos saugojo grotos. Durys greičiausiai metalinės. Pirštais perbraukiau uždžiuvusį kraują ant jų ir įstrigusią kulką.

Blondinas nusileido mediniais laiptais ir užsikišo ginklą už kelnių juosmens. Jis atrodė atsipalaidavęs.

'Švaru, pasiliksime nakčiai čia' Linktelėjo, o aš nieko nelaukusi užbėgau į viršų ieškoti savo išsvajoto dušo.

Šis namas nepasižymėjo kambarių gausa. Vienas iš jų svetainė, kurioje dabar prieš televizorių ant sofos sėdėjo blondinas ir galvojo, koks tai daiktas. Jis atrodė tikrai juokingai. Niekada nemaniau, kad bejausmiai žino tiek mažai.

'Tai televizorius'Pasišaipiau iš jo. Jis atsisuko į mane ir nusiuntė man piktą žvilgsnį. Aš dar kartą pašaipiai jam nusišypsojau ir apsisukusi nuėjau apieškoti kitų kambarių. Viename iš jų buvo dvigulė lova, staliukas ir tuščia spinta. Kitas kambarys buvo rožinis, taigi aš nusprendžiau, kad čia gyveno mergaitė. Jos spintoje radau juodą suknelę. Sekančiame kambaryje radau vyriškų drabužių. Marškinius ir juodas kelnes. Geriau pagalvojusi grįžau į tą patį mergaitės kambary, ir sugebėjau susirasti sau švarius apatinius ir ilgas kojines.

Su visais rūbais nuėjau į vonią ir nusimetusi kruvinus drabužius palindau po šalto vandens srove dar kartą.

Prasidėjus bejausmių apokalipsei viskas pasikeitė. Tada mes pradėjom saugoti viską ką turime, todėl maudytis dažnai negalėjom. Vanduo prilygo didžiausiam turtui. Taigi dabar jausti vandens lašus krentančius ant kūno ir gaivinančius odą, buvo tiesiog tobula. Duše taip pat radau ir dušo želė su šampūnu, todėl palepinau save. Išlipusi apsivyniojau kūną rankšluosčiu. Akims nuslydus prie drabužių, kuriuos suradau blondinui, sustojau. Galbūt turėčiau juos jam nunešti?

Atsidusau ir vis dar su rankšluosčiu nusileidau į svetainę. Blondinas sėdėjo prieš televizorių ir žiūrėjo į jį kaip į savo priešą.

'Aš radau, tau drabužių, jei nori gali juos pasikeisti vietoj dabartinių' Aš padėjau rūbus ant sofos prieš jį. Jis linktelėjo ir atsistojęs nusiėmė savo palaidę. Bejausmis pasiėmė marškinius į rankas ir pradėjo vartyti rankose galvodamas, kaip juos apsimauti. Tyliai nusijuokiau ir priėjusi apmoviau juos kaip mažam vaikui.

Kodėl jis toks suknistai panašus į žmogų ir tuo pačiu ne? Papurčiau galvą, lėtai sagstydama jo marškinių sagas ir tuo pačiu stebėdama jo kūną. Jis buvo tikrai stipriai ištreniruotas, todėl aš negalėjau nespoksoti į jį.Šiek tiek pakėliau rankas ir mano rankšluostis nukrito. Aš pažvelgiau žemyn. Atsidusau.

Pakėliau tą nelemtą baltą medžiagą. Apsivijau ją aplink savo kūną. Pakėliau akis į bejausmį, kuris sutrikęs stebėjo mane.

'Tu nieko nematei'Atšoviau ir apsisukusi nulėkiau į viršų, lyg išdegusi akis. Susimoviau, labai susimoviau.

Šiek tiek susinervinusi greit apsimoviau drabužius ir lėtai dėliodama kojas grįžau į apačią. Blondinas sėdėjo ant sofos visiškai persirengęs ir šie drabužiai puikiai jam tiko. Aš įkvėpiau oro ir atsisėdau sofos gale, kuo toliau nuo jo. O jis net neatsisuko į mane. Ir ačiū dievui.

Pažvelgiau į didelį televizorių, kuris stovėjo prieš mus. Nemanau, kad jis veiktų ir rodytų kanalus kuriuos rodė anksčiau, bet galbūt čia yra diskų? Nulipau nuo sofos ir pradėjau knaisiotis po staliuku, ant kurio buvo buvo ši seniai matyta dėžė. Netrukus radau kažkokį filmą.

Vyptelėjau ir įjungiau diską, ekrane atsirado seniai matyti vaizdai ir aš susirangiau ant sofos, šį kartą arčiau bejausmio.

'Kas tai?'Jis atsisuko į mane ir pakėlė antakius, o aš nusišypsojau.

'Filmas.' Vyptelėjau šiek tiek meluodama.

'O kas tai?'Jis ir vėl paklausė.

'O tai jau pamatysi' Susikėliau kojas ant sofos ir atsisukau į ekraną.

Gaila, kad viskas negali tęstis ir jau rytoj viskas bus kaip buvę, gal ir vėliau ar anksčiau, bet tai nutiks.

O juk viskas prasidėjo nuo to, kai jie pradėjo kalbėti...

---

Štai ir šį kartą tokia dalis, manau ne tokia žiauri kaip kitos. Hehe tikiuosi patiko.