Timor ✔

7

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

Rusija, Maskva

Pramerkiau akis. Aplink manę didžiuliai šimtamečiai medžiai pasistiebę į saulę, basos mano kojos ir baltas švarus sniegas. Pabandžiau pasijudinti. Nejaučiau savo kūno. Nejaučiau net skausmo, nejaučiau šalčio, jaučiau tik baimę.

Ir vėl naktis. Kažkur toliau girdisi vilkų kauksmai. Aš jaučiu surištas savo rankas, virvė stipriai įsirėžusi į mano pavargusią odą. Atrodo, kiekviena odos ląstelė, kiekvieną sekundę žūsta. Užmerkiau akis ir laukiau, to kas nutiks. Yra dvi didelės galimybės. Mane nužudys vilkai arba mirsiu nuo šalčio kaustančio kūną.

Kaukimas tik artėjo. Pradėjau svarstyti apie visą savo gyvenimą ir keistą bejausmį jame. Jis bandė apsimesti tuo kuo nėra. Kaip ir aš. Bandžiau įrodyti, kad esu tvirta, sutverta valdyti, išgyventi, bet dabar atsidūriau nepavydėtinoje padėtyje.

Satana, mergina kuri nekenčia savo vardo. Pasivadina Izide. Bet galiausiai šiuo metu Satana pamėgsta savo vardą, kuris reiškia velnią.

Aš Satana.. Satana.. Kas aš buvau? Ar būsiu? Ar kažkas dar laukia manęs, ar tik baltas vilkas dabar žiūrintis man į akis? Jo akys rudos, dantys iššiepti, o galva agresyviai palinkusi į priekį. Jis pasiruošęs bet kada mane nuskriausti, bet kada atimti trapią žmogaus saugotą gyvybę. Netrukus čia satbėga dar vienas vilkas, dar vienas bendrininkas. Jie susižvalgo ir išsitiesia, o aš puikiai suprantu kam jie ruošiasi.

Du laukiniai vilkai. Baltas ir juodas. Kaip mano siela kovojanti su gėriu ir blogiu. Galbūt buvau verta čia atsidurti aš buvau viena, aš likau viena.  Nebėra Riko, šeimos, draugų. Aš likau tik vienišas šešėlis šiame pasaulyje. Iš manęs atėmė viską.

Juodasis vilkas susižvalgo su baltuoju ir jie šoka į priekį  prie manęs, tą akimirką mišku nuaidi mano riksmas. Horizontas paskutinis vaizdas kuri matau, laukiniams vilkams draskant mano kojas.

Iš akių rieda ašaros, žliumbiu, raudu, rėkiu. Ko aš tik nedarau. Svarbiausia jaučiu skausmą. Jaučiu žmogiškąją dalelę. Galbūt mirtis pabaigs mano kančias. Tada kodėl ji taip lėtai ateina?

Kodėl negaliu mirti? Kodėl turiu kankintis matydama savo kraują. nudažantį baltą sniegą ir du vilkus besisukančius aplink? Kodėl turiu jausti ašaras sustingstančias, ant skruosto? Kodėl turiu klykti visą gerkle, kai manęs niekas negirdi?

Galvoje skamba dainos. Įvairių garsų melodijos nudažo mano riksmą, gyvų garsų ritmu. Aš visai kaip paukštis, pagautas katino. Aš visai kaip antis, medžiotojo rankose. Aš kaip žmogus pas bejausmį, kuris nusprendė manęs atsikratyti surišo čia ir paliko.

Man darosi silpna, vilkai nukanda virves nuo mano odos, aš krentu ant žemės, o jų ilgi dantys ir toliau sminga į mano kūną ir į rankas ir jį sumaitotas kojas ir į pilvą, bet aš toliau klykiu. Nesustodama rėkiu, lyg prašydamasi pagalbos, nors žinau, kad jos nesulauksiu. Bet skausmas varstydamas kūną kalba už mane.

Stipri jėga numuša juos nuo manęs. Silpnai apsidairiau kas nutiko. Šešėlis praeina pro mane, ir atsistoja. Netrukus cypdami vilkai dingsta, o mano gelbėtojas pritūpia šalia. Tai žmogus? Sukaupusi jėgas atsisuku į jį. Mane išgelbėjo bejausmis?

'Velnias' Jis garsiai keikiasi.'Neturėjau tavęs išgelbėti, neturėjau..'Susiima už galvos. Akimirką jis tyli, o aš ir nieko nesakau, tik jaučiu snaiges krentančias ant veido. Nestipriai kostelėju sujudėdama vėl padidinu skausmą. Iš burnos bėga kraujas, jaučiu tirštą skystį tekantį smakru ir skausmą. Niekaip nesuprantu, kodėl tas bejausmis čia atėjo, kodėl jis nervinasi? Ką jis galvoja?

'Nužudyk mane' Po kelių minučių pralemenu, taip silpnai, taip graudžiai, kad norisi verkti ir pačiai. Aš noriu mirti, nenoriu jausti to skausmo, aš padariau ką galėjau, tie šunys mane pribaigė, aš pati kalta, kad mane sugavo bejausmis.

'Ne'Atsako blondinas ir prideda pirštą man prie kaklo. Po kelių minučių lėtai nugrimzdu į miegą. O gal tai mirtis?

Matyt, liksiu nesužinojusi.

---

Praplėšiau savo sulipusias akis. Kūnu nuėjo šiurpuliai. Apsidairiau. Gulėjau lovoje, ant mano kūno nebuvo nei vienos žaizdos, jokio pėdsako, kad buvau nuskriausta. Ši vieta buvo kitokia, lyg apleistos kareivinės, daug lovų. Neryški lempa viršuje. Visai kaip per filmus. Išlipau iš lovos, šiek tiek susvirduliavau.

Nebejaučiau, net ir buvusių mėlynių. Tik po velnių kur aš? Kodėl mane kažkas perrengė? Ar aš sapnavau ar visa tai su vilkais tikrai vyko. Ir kur po velnių visi atsakymai?!

'O tu pabudai..'Bejausmis atidarė duris ir priėjęs padavė man į rankas žieminę striukę. Sutrikusi pažiūrėjau į jį.'Renkis, mes važiuojam.' Jis padavė man dar ir aulinius, paprastus batus kartu su kelnėmis. Iš kur jis visa tai gavo?

'O tai visų vilkų nebuvo?' Jis sustojo, bet savo veido neatsuko. Jo raumenys nugaroje įsitempė. Jis lėtai atsisuko į mane.

'Visai kliedi, Satana' Pašaipiai nusišypsojo ir apsisukęs nuėjo. Kodėl man atrodo, kad tai buvo? Viskas taip keista. Aš nesugebu susigaudyti. Ar Rikas tikrai mane rado? Jei bejausmis trenkė mane į sieną ar man neturėtų kažko skaudėti? Jis negali slėpti nuo manęs to, kas akivaizdu. Kažkas tikrai ne taip.

Susiraukusi atsisėdau ant lovos ir nusimoviau raudoną suknelę nuo savęs. Suknelę? Juk aš buvau apsirengusi juodai, drabužiais iš namų, kur pagal mano prisiminimus blondinas nužudė Riką. Įdomu ar tai iš vis tiesa.

Juk aš negalėjau mirti? Jis negalėjo manęs prikelti. Tai reikštų tik vieną, kad aš galiu pavirsti bejausmiu.

Tai nelogiška.

Atsidusau ir purtydama galvą apsirengiau. Drabužiai iškart sušildė mano sustingusį kūną, pasijaučiau geriau, turėdama patogią avalynę ir rūbus ant savęs. Aš žinau, kad blondinas sutriko po mano žodžių, bet jis to neparodė visiškai akivaizdžiai.

Atsidusau ir lėtai išėjau iš to koridoriaus. Gyvenimas man davė galimybę gyventi, tai buvo tiesa ar ne. Dabar žinau, kad privalau pabėgti, kol tai nepasikartojo.

---

Dalis 860 žodžių. Manau užteks, jai kelsiu dažnai. Nenoriu ilgai užsitempti su čia istorija, todėl kaip vakar minėjau ji nebus ilga :))

Kadangi turiu pasirašiusi 14 dalių, pasistengsiu savaitgalį pasirašyti likusias keturias (: