Timor ✔

15

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

Niekada nemaniau, kad stovėsiu prieš didžiulę juodo metalo sieną, kuri skiria du pasaulius: bejausmių ir žmonių, kurie sukūrė tuos žmogžudžius ir išnaikino pusę populiacijos.

'Namai namučiai...'Nusijuokė Deimanas ir suėmęs mano alkūnę, nusitempė mane su savimi arčiau sienos.

'Atsargiau.'Suinksčiau, pajutusi nemalonų skausmą rankoje. Mano koją kamavo nemalonus spaudimas, o kiekvieną kartą pajudinusi raumenis, norėdavau prasmegti.

Bejausmis sučiaupė lūpas į vieną liniją ir priėjęs prie sienos, kurioje atsivėrė vos įmatomos geležinių durų linijos, kelis kartus į jas pabarškino. Netrukus sienoje atsirado maža anga, kurioje pasirodė keistas kvadrato formos aparatas, kuris ėmė skleisti raudonus spindulius.

Miestas priminė senus laikus, matytus istorijos vadovėliuose. Gatvės siauros, aplink daug žmonių, namai suspausti vienas prie kito. Tik viskas kur kas išmaniau. Rankose žmonės laiko išmaniuosius telefonus,  žymiai išmanesnius nei anksčiau. Dauguma iš jų juokiasi, jie linksmi. Lyg net nežinotų, ką teko patirti mums.

Jų šypsenos mane erzina. Jų egzistavimas mane erzina. Ant savo pečių jie neša nematomus savo darbų padarinius. Milijonai žuvusiųjų slegia jų pečius. Jų rankomis bėga pasmerktųjų kraujas.

'Eime.'Šviesiaplaukis suėmė mano riešą ir prasibrovė per minią. Keli jaunuoliai nepagarbiai mane nužvelgė. Žinoma, juk mano kareiviški apdarai neatitinka jų brangių, greičiausiai firminių rūbų.

'Judėk, Satana. Šiandien turim nusigauti bent iki centro.'Motoniškas bejausmio balsas pasiekė mano ausis. Tyliai atsidusau. Kojos visiškai neklausė. Atrodo, jos buvo įaugusios į žemę it seno medžio šaknys. Norėjau grįžti į savo nuskriaustą pasaulį, kur žmonės šiltesni, labiau vertina  kito žmogaus gyvybę ir galimybę gyventi. Man trūko net gi šalto vėjo pasilikusio už  milžiniškos sienos.

Nors žmonės akivaizdžiai mūsų prisibijojo, mums vis tiek teko brautis per jų įsitempusius kūnus. Lyg būtų nusidilginę, jie atšokdavo nuo manęs aikčiodami.

Blondino ranka visą laiką išliko apsivijusi mano riešą. Negalėjau ištarti nei žodžio. Jis klausėsi kiekvieno garselio, todėl net jo nugaros raumenys išliko įsitempę.

Kuo toliau ėjome, tuo į tamsesnes gatves patekome. Mano koja visai neklausė manęs, tad aš gerokai atsilikau nuo bejausmio ėjimo tempo.

Tai vis tiek  neprilygo nemaloniam jausmui krūtinėje. Aš net nežinau, kas manęs laukia, ką turėčiau daryti. Galbūt sprukti, galbūt paklausyti Zako ir nedaryti nieko, kol pasieksime būstinę. Bet kuriuo atveju sprendimas arba garantuos arba kainuos mano gyvybę.

'Ar dar toli?'Po kurio laiko pasiskundžiau. Bejausmis lėtai atsigręžė. Mano akys susitiko su jo šaltomis akimis, kurios būtent šią akimirką atrodė ypač žmogiškos.

'Mes pusiaukelėje, tačiau sustosime bare.'Pranešė ir atsainiai trūktelėjo pečiais.  Susiraukusi stebėjau įsitempusius jo raumenis, kol nepastebėjau mažos žaizdelės, kuri tikrai nebuvo nauja.

'Ar tu prarandi bejausmio sav...'Nespėjau pabaigti sakinio, kai jo rankos atsirado ant mano pečių, o bejausmio veidas išliko prisispaudęs netoli manojo. Jis palenkė galvą ir užmerkė akių vokus. Kai pagaliau išvydau jo akis, jos atrodė piktos. Pilnos įsiučio.

'Nesikišk.'Atšovė. Mano oda pašiurpo. Jaučiausi tokia pasimetusi ir išsekusi.  Po sekundės jo ginklas susidūrė su mano skruostu.

Laikas sustojo. Akyse pritemo. Atrodė, kad viena išgėriau degtinės butelį ir jis apsuko man protą. Nesupratau, kur einu, kas mane neša, ką turiu daryti.

Galbūt kelis kartus visiškai netekau sąmonės. Prasibudinau, pajutusi uždžiuvusį kraują ant skruosto. Išsikišę kaulai skaudžiai rėmesi į jo pečius. Pirštų galai nemaloniai nutirpo.

'Paleisk mane.'Apsidairiau. Bejausmis nukėlė mane nuo savo peties. Inkšdama apžiūrėjau koją.'Ar dar ilgai?' Suvokusi, kad negaliu daug eiti paklausiau. Deimano lūpas paliko garsus atodūsis.

'Todėl ir nemėgstu žmonių. O liko visai nedaug. Kelios gatvės.'

Tamsios ir siauros gatvės pasitiko mus išskiestomis rankomis. Kuo gilyn į tamsą,tuo šalčiau darėsi. Odą žnaibantis
šaltukas priminė man, kad esu gyva, ir skatino mąstyti.

'Net nebandyk kažko imtis..'Lyg nujausdamas grėsmę, blondinas stumtelėjo mane į priekį ir pasiliko už mano nugaros.

Pirštų galais užčiuopusi aštrų Oliverio duotą peiliuką sugniaužiau jį tarp pirštų. Gatvės primena labirintą jeigu sulėtinsiu bejausmį spėsiu pasislėpti. Neturėdama kitos išeities skaudžiai parklupau ant žemės.

'Aš negaliu atsikelti..'Suinksčiau jausdama, kaip nuo šlapio plento marškinėliai prigludo prie pavargusios odos.

Bejausmis garsiai ir sarkastiškai nusijuokė, o tada su koja nesmarkiai įspyrė į mano kelį. Mintyse keikiau savo planą. Kartais tikrai užmirštu, kad jis ne žmogus. Jis tikrai nepadės man atsistoti. Jis veikiau bus tas, kuris mane parvers ant žemės.

'Izid..'Jo žodžiai liko kaboti ore, kaip ir prie mano kūno besileidžianti ranka, kai jis pamatė aukštą tamsiaplaukį vyrą, šiek tiek žilstelėjusiais juodais plaukais ir didžiuliu kryžiaus formos randu ant kairio žando. Už jo stovėjo keli vyrai, rankose laikydami didžiulius ginklus. 'Levi..'Blondinas šiurkščiai pakėlė mane nuo žemės ir stumtelėjo į to vyro rankas, o šis iškarto parklupdė man ant žemės.

'Kodėl ji sužeista?'Jo balsas buvo daug šaltesnis ir kimesnis nei tikėjausi. Juodaakis pasilenkė arčiau mane veido ir akis į akį susidūrė su pavargusiu ir nusivylusiu mano žvilgsniu.

'Nes bandė pabėgti.'Žvelgdama į Levį bandžiau atspėti kas manęs laukia vėliau. Kažkodėl tą akimirką negalėjau pajudėti. Negalėjau pajudėti, net gi jiems tempiant mane į rūsį ir uždarant už grotų.

Galiausiai tai nutiko. Jie gavo mane. Jie gali mane nužudyti..Tačiau aš esu tikra, kad mano šansas dar tik artėja...

Supratau neklydusi, kai pro mažytį langą rūsio lūbose ant šaltų betoninių grindų nukrito lapukas su  žodžiais 'Mes ištrauksim tave.'

---
Liko parašyti tris dalis ir pasaulį išvys mano romantinė istorija :)))