Timor ✔

4

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

'Džiaukis, kol gali.' Vyptelėjau nustumdama skausmą tolyn. Blondinas pakraipė galvą ir paleido mano plaukus.

'Gerai' Nusišypsojo pašaipia šypsena. Jis atsisuko į kitus bejausmius ir paėmęs už alkūnės pakėlė mane nuo žemės. Pagaliau. Man jau skaudėjo kelius. Suinkščiau prisiminusi skausmą rankoje.

'Turi sutvarkyti jos žaizdą, kitaip vyresnieji tave nubaus' Leptelėjo vaikinas vardu Zakas. Jis kelias minutes įdėmiai žiūrėjo į mano ranką, o tada priėjęs suėmė mano sveiką ranką ir eidamas atbulomis nusitempė mane prie stalo. Apsižvalgiau ir supratau, kad ši vieta primena karo stovyklą. Viena juoda mašina. Daug ginklų. Jie kvaili, kad tai laiko taip laisvai. Jie visai manęs nepažįsta ir deja, aš dar nesiruošiu mirti. Dairiausi toliau. Tai pat čia buvo žalia palapinė. Ji nebuvo didelė, bet bent pagal tai, kiek mačiau jų,žinau, kad jie turėjo tilpti joje. Juodaplaukis vaikinas laikydamas mano ranką pasilenkė ir pasiėmė vaistinėlę.Jis nusivedė mane ir pasodino ant seno medžio kelmo.

Susiraukiau prisiminusi keletą detalių iš praeities. Anksčiau čia buvo dvi obelys, o prie jų pririštos supynės. Aš ateidavau čia kiekvieną ketvirtadienį  po pamokų. Tiksliau aš pabėgdavau nuo visų, kad galėčiau čia būti ir niekas niekada nežinojo šios vietos, nes ji buvo už vartų.

'Satana' Zakas kreipėsi į mane. Aš atsisukau į jį ir jis pradėjo tvarstyti mano ranką.'Paklausyk' sušnabždėjo nukreipdamas ryškiai rudas akis į manąsias. Jis pasilenkė arčiau manęs, o aš arčiau jo.'Aš kalbėsiu tyliai dėl kitų bejausmių, tad klausyk manęs įdėmiai' Paliepė ir užpylė deginančio skysčio, ant žaizdos. Susiraukiau ir pasilenkiau dar arčiau jo veido.'Dabar tu vyksi su šviesiaplaukiu pas vyresniuosius, nes jie pageidauja tavęs. Nedrįsk bėgti. Kitaip jis tave nužudys' Jis apsižvalgė, o aš likau nesupratusi. Kaip suprasti visa tai?'Aš pasistengsiu padėti tau, kai ten nuvyksi. Geriau kelionėje būk rami. Ar bent pasistenk. Taip pat būk atsargi. Daug kas gali norėti tabe nužudyt dėl to, kad tu su bejausmiu'Pasakė ir galutinai sutvarkė mano ranką, o tada apsidairė, pakėlė mane nuo kelmo ir pradėjo tempti link tų pačių bjaurių bejausmių.

Niekaip negalėjau suprasti, kas čia vyksta. Nors ir stengiausi išlikti šalta, kaip visada, bet negalėjau meluoti ir sakyti, kad nebuvau sutrikusi. Aš pirmą kartą gyvenime buvau TOKIA išsigandusi ir sutrikusi.

Nors tai juk tas pats bejausmis, kuris žudo žmones, taigi kokia tikimybė, kad jis tikrai dėl neaiškių priežasčių ketina padėti man? Aš negaliu juo pasitikėti. Akimirkniu išsitiesiau ir sukaupiau savo pyktį. Aš turiu dar vieną ginklą. Pulsiu iš pasalų. Būtų geriausia, jei likčiau tik su vienu tada būtų lengva pabėgti.

Zakas stumtelėjo mane ir aš vėl atsidūriau prie blondino. Ir vėl tas pats šaltis sklindantis nuo jo ir šaltos pašaipios akys. Jis grubiai suėmė mano sveiką ranką ir užmovė kažkokią apyrankę.

'Nusiimsi mirsi' Piktai pasakė, aš pavarčiau akis, kai jis ir vėl paėmė mano ranką ir nusitempė į tą juodą mašiną. Jis nieko nelaukdamas grubiai įstūmė mane į ją ir pats apėjęs įlipo.

'O tu bent moki ją vairuoti?'Pasišaipiau ir jis atsisuko. Keista, bet man tiesiog patinka jį erzinti ir mirtinai norisi įgelti jam bent žodžiais, nes šią akimirką  veiksmų imtis negaliu.

'O tu tikrai nori mirti.' Sušnypštė. Aš pavarčiau akis ir pasilenkusi pradėjau dairytis. Ši mašina buvo pilna šlamšto. Nuo popiergalių iki skardinių. Bejausmis sutriko, kai aš suradusi diską įkišau jį ir pasijungiau muziką. Ed Sheeran - Give me love. Palaima mano ausims. Aš taip seniai klausiausi muzikos. Dabar visa tai yra sunaikinta, neveikia net radijas. Pažvelgiau į bejausmį, kuris užkūręs mašiną važiavo žvyruotu keliu į artimiausiai esantį miestą.

'Kas tai?'Paklausė ir aš pradėjau juoktis. Bet jam tai pasirodė ,kaip įžeidimas ir jis išsitraukęs ginklą nutaisė į mane. Aš iškėliau rankas ir prikandau lūpą. Jis toks nepatyręs. Ne veltui šis padaras yra  žudymo mašina. Sutvertas tik žudyti. Nors iš tiesų negalėčiau neigti, kad bejausmis nebuvo gražus. Jis turėjo tikrai išskirtinius ir erzinančius bruožus. Taip pat aš nekenčiau jo, bet jo mėlynos ,atrodo, nekaltos akys, buvo gražios.

'Tai muzika. Sukurti skirtingų natų ir melodijų garsai, įvairūs žodžiai ir panašiai. O ką žudymo mokykloje jūsų to nemokė?'Pikčiau paklausiau prisiminusi jo šaltą elgesį su manimi. Turėčiau elgtis su juo taip pat. Be to, turiu suplanuoti pabėgimo planą.

'Ne, nemokė.' Atšovė jis ir aš atrėmiau galvą į vos jaučiamai vibruojantį stiklą. Ši kelionė bus tikrai varginanti. Akimis žvelgiau į besikeičiančius vaizdus. Nemalonus jausmas suspaudė krūtinę. Mes vis tolome nuo mano miesto, kurį man prievarta teko palikti. Džiaugiuosi, kad bent kaimo žmonės išliks saugūs. Jie galėtų laisvai mane pasekti, jei pabėgčiau, ir jie rastų visus tuos nekaltus žmones, o aš visada saugojau juos nuo to, todėl tai prilygtų tragedijai. Nepaisant to aš vis tiek neketinu pasiduoti. Pabėgsiu vos radusi pirmą pasitaikiusią progą. Galėčiau iššokti iš mašinos, bet pasitelkus vaizduotę - šis bejausmis mielai mane partrenktų ir nužudytų.

'Žinai, atrodai, kaip niekada nelietęs merginos.' Klausydamasi ramios muzikos atsisukau į jį.  Pro langą pūstelėjo šlykštus numirusiojo kvapas ir aš greit jį uždariau, stipriai susiraukdama. Taip pat netrukus prisiminiau, kad ir pati buvau įkritusi į kraują, todėl aš buvau šlapia ir raudona.

'Mus mokė tik mums reikalingų dalykų.' Piktai atsakė žiūrėdamas į kelią ir tvirčiau suspaudė vairą. Jo krumpliai  pabalo, o aš netrukus pradėjau lėtai viską suprasti. Neišlaikiau, pratrūkau garsiai kvatotis, nors ir rizikavau, negalėjau tylėti.

'Tu nekaltas.. Atrodai toks.. Bet tu nekaltas...'Pradėjau juoktis ir tiesiog šaipytis iš jo, jis ir vėl išsitraukė ginklą ir nustatė į mane. Aš pavarčiau akis ir nepatenkinta nusisukau. Suknistas bejausmis su savo principais. Negalima net pajuokauti.

'Žinai tu nervini'Pasakė piktai jis 'Geriau..'Jis norėjo tęsti, bet aš atsisukusi į jį nusprendžiau dar labiau panervinti.

'Man neįdomu, nekaltuoli' Mirktelėjau žinodama, kad tai jį suerzino. Jis sugriežė dantimis ir sustabdė mašiną tiesiai prieš kitą miestą vaiduoklį. Aš pasekiau jo pavyzdžiu, kai jis išlipo iš mašinos ir nuleidau savo kojas ant žvyruoto kelio. Šis miestas buvo be sienos ir tai buvo kiek keista.

Patikrinau ar mano slaptas ginklas vietoje ir prisigretinau prie jo.

'Ką mes..'Staiga jis visa jėga prispaudė mane prie sienos.

'Tylėk! Ar tu gali užtilti? Tavo balsas mane nervina!'Surėkė ir atsitraukė porą žingsnių toliau. Stipriai pavarčiau akis. Man labiau patiko, kai jie nekalbėjo.

Blondinas užsitaisė ginklą ir įėjo į miesto teritoriją. Šiuo atveju šis miestas buvo visiškai kitoks nei prieš tai buvęs.

---

Vėluoju dvi dienas :')) Atsiprašau, tiesiog žadėjau vieną dieną palaukt, bet vakar šis bei tas nutiko :D