Timor ✔

9.

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

Blondinas įsitempė mane į tamsų skersgatvį.

'Nebandyk išleisti, nė garselio' Tyliai sušnabždėjo, aš nepastebimai linktelėjau ir dairydamasi sekiau jį. Aplink tamsu nors į akį durk. Sienos aprašytos įvairiais lotyniškais žodžiais, ore tvyro nemaloni drėgmė sukelianti čiaudulį, todėl aš vos laikausi. Aš esu tikra, kad bejausmis mane užmuštų vietoje, o tai padaryti turiu aš.

Po kojomis jaučiau žvyrą ir aš esu tikra, kad ne vienas akmuo užstrigo man už kojų. Pakėliau galvą, kai blondinas sustojo.

'Velnias' nusikeikė ir apsižvalgė, aš taip pat iškėliau galvą, bet nieko ypatingo nepamačiau, tik visiškai tokį patį centrą kaip tame mieste, kuriame mane pagavo.

'Kas?'Aš suirzau, nors tiksliau buvau susinervinusi. Bejausmis suspaudė mano riešą primindamas, kad negaliu kalbėti, aš suraukiau nosį ir apsižvalgiau dar kartą. Taip, čia tikrai viskas taip pat. Tatuiruočių salonas, posūkiai į skirtingus miesto kampelius ir apskritimas kuriame mes esame.

'Mes pasiklydome'Pasakė jis ir iš nervų dar labiau suspaudė mano ranką. Aš suurgzgiau ir sukandusi dantis kenčiau skausmą. Atrodo jis tiesiog pulsavo visą pyktį į manę. Jausmas, lyg būčiau kempinė skirta sugerti jo blogai nuotaikai. Na jau ne. Susinervinusi ištraukiau savo riešą iš jo gniaužtų ir priglaudžiau prie savęs, o jis nepatenkintas pažiūrėjo į mane.

'Eime' Ir vėl sučiupo mano ranką ir suspaudė, kaip kalėjime, aš sugriežiau dantimis, bet leidausi jo vedama į vieną iš tunelių. Jei čia tikrai viskas kaip praeitame mieste, mes pareisime atgal.

'Apsimetėlis..' Pasigirdo skardus balsas ir nereikėjo laukti, o aš jau patempiama, link kito bejausmio. Kodėl aš tai žinau? Ogi, todėl, kad tik bejausmis gali taip šlykščiai dvokti sukrešėjusiu krauju. Jie tik žudymo mašinos, o niekas kitas jiems nerūpi, pavyzdžiui tai, kad jų rankomis teka, ką tik nužudyto žmogaus kraujas. Jie paprasčiausiai ims žudyti kitą.'Kodėl ir tau neprisidėjus prie mano vakarienės?'Paklausė ir pauostė mano kaklą, tas pats duslus balsas laikantis mano riešus ir savo krūtine prisirėmęs man prie nugaros.

'Erikai.. Ar niekas nemokė neimti ne savo daiktų?'Paklausė blondinas ir susikišo rankas į kišenes, šiuo metu jis atrodė toks agresyvus ir galingas. Ant akių šiek tiek užkritusi sruoga ir vos įmatoma pašaipi šypsena. Blondino akys atrodė tokios ryžtingos, kad tik dabar susimąsčiau koks jis išskirtinis. Dar niekada be jo tiek daug nemačiau, kiek per porą savaičių praleistų su jo nemalone.

'Deimanai, išmok dalintis' Jis nusijuokė, o blondinas suspaudė kumščius. Jis Deimanas...Šis vardas jam tobulai tinka.'O dabar pasiskolinsiu ją savo vakarienei' Nusišypsojo ir mano akys susiliejo, užmerkiau akis, o kai jas atmerkiau jau buvau kitur. Nedidelė patalpa, lova, staliukas su puodeliu ir užrakinamos duris. Bejausmis mane čia atsitempęs užrakino duris spyna. Sienos ir grindys išbetonuotos mėlyna spalva, čia pakankamai šalta, bet šviesu dėl lempos viršuje.

'Taigi..'Bejausmis krenkštelėjo ir atsisėdo ant lovos. Jis susikėlė koją ant kojos, o aš akivaizdžiai nužvelgiau jį. Iš dalies jis buvo panašus į Deimaną , dėl šviesių į viršų sukeltų plaukų. Tik Deimano akys buvo mėlynos, o šio bejausmio žalios ir jis buvo mano ūgio, o Deimanas buvo aukštesnis už mus abu ir pasižymėjo ilgomis ir tvirtomis kojomis. Taip pat negalėjau pasakyti, kad jis neturėjo gero sudėjimo, bet pastebėjau jį turi visi bejausmiai.  Erikas vilkėjo paprastą baltą maikę ir juodus šiek tiek suteptus džinsus, o ant jo rankų buvo nemažai kraujo, kaip ir ant kitų rūbų. Nepaisant visko ant jo veido švietė šypsena.

'Prisėsk šalia, Satana' Dar vienas bejausmis, kuris žino mane. Iš kur beveik visi bejausmiai žino mano vardą? Aš pavarčiau akis ir atsisėdau ant tos pačios sofos, kojas prisitraukiau prie savęs, kad bet kada galėčiau sprukti. Man nepatiko ši vieta, man apskritai nepatiko tai į ką aš pakliuvau. Troškau tik nužudyti tą prakeiktą, viską sujaukiantį Deimaną ir dingti iš čia kol neišprotėjau.

'Ko tu nori ir kokio velnio atsitempei mane čia?'Piktai paklausiau ir pažvelgiau į sieną prie durų, deja,  čia nebuvo jokių langų, o durys, kurios buvo vienintelė mano viltis - buvo užrakintos.

'Tu man nereikalinga, man labiau praverstų Deimanas, o kadangi jis tikrai nepames savo prizo, tai nepames ir tavęs' Paaiškino, aš pavarčiau akis, o jis sugriebė mano riešą ir akimirksniu jį perpjovė, spėjau tik aiktelėti, o jis jau lašino mano kraują į puodelį. Sukandusi dantis kenčiau skausmą ir niekaip nesupratau, kas vyksta. Kodėl jam reikalingas mano kraujas?

Vos jis paleido mano riešą atsitraukiau nuo jo ir į rankas pasiėmiau mažą peilį apsigynimui. Tiksliau užkišau jį už rankovės. Buvau sutrikusi, sumišusi. Tai sunki būsena, bet dabar tikrai nesijaučiau gerai. Aš ir taip buvau nusilpusi, o dabar iš manęs dar ir mano kraują atėmė. Suplėšiau marškinėlių kampą ir apsukau aplink riešą.

Erikas pridėjo puodelį prie lūpų ir vienu gurkšniu jį išgėrė.

'Aš kitoks bejausmis.'Paaiškino ir atsistojęs pritūpė prie manęs, o tada paėmė tą patį riešą ir nuėmė mano vištos apvyniojimą.'Tau to nereikės' Nukreipė savo pilkas akis. Atrodo kažkas įsibrovė į mano galvą ir neleido man daugiau priešintis. Sėdėjau kaip statula sustingusi ir šalta.'Klausk ko nori sužinoti, už tą kraują, kurį pasiimsiu' Nusišypsojo, o auš nurijau gerklėje susidariusį gumulą.

'Kaip nužudyti Deimaną?'Nežinodama ko klaust paklausiau, o jis gudriai vyptelėjo ir prisidėjo mano riešą prie savo burnos, o tada liežuviu aplaižė savo lūpas.

'Neįmanoma, Deimanas nėra tikras bejausmis.' Aš buvau teisi manydama, kad Deimanas kitoks. Dabar dar geriau suprantu, kad jis tikrai manęs pasigailėjo ir išgelbėjo nuo vilkų. Viskas daug sudėtingiau nei maniau. Jei Deimanas nėra bejausmis ir jo neįmanoma nužudyti, tai kaip man pasprukti?

'Tai kas jis tada?'Paklausiau, o Erikas užtildė mane.

'Dabar aš ir vėl pasimaitinsiu iš tavęs, o tada atsakysiu. Turbūt.. Jei išgyvensi. Aš neišrankus, todėl šį kartą pasimėgausiu tavo riešu.'Nusišypsojo ir suleido savo dantis man į riešą. O aš visada galvojau koks tai jausmas, kai jauti, kai iš tavęs dingsta tavo stiprybė.

Tai nėra malonu, žinoti, kad gali bet kada mirti. Jausti kaip akys pamažu sunksta, o galūnės lėtai užtirpsta, daraisi lengva kaip pūkas ir tuo pačiu jauti skausmą, bet stipriausiais iš jausmų tai dunksėjimas krūtinėje, dėl kurio visi mano plaukai atsistojo piestu.

Ir vėl tas sunkus jausmas, kai supranti, kad mirsi. Eriko akys išdavė, kad jis nesustos, jis mėgavosi, kaip aš lėtai mirštu, skausmo agonijoje. Jo akys sužibsėjo iš malonumo ir jis sudejavo. Mano kraujas jau liejosi pro jo burnos kraštus.

Staiga jis sustojo ir sustingo, o tada nupjauta jo galva paprasčiausiai nukrito man ant kelių, o kūnas pasviręs nukrito ant žemės.  Tie patys blondiniški plaukai, atmerktos, bet be jokios gyvybės  žiūrinčios žalios akys ir kruvina šypsena veide. Aš pradėjau klykti ir muistytis, bet nuovargis kūne privertė kristi ant žemės, taip ir nesupratus, kas mane išgelbėjo.

----

Jau sekanti dalis perrašyta :))