Timor ✔

8

  IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

Deginantis bejausmio žvilgsnis ir šiurkštūs jo žodžiai žeidė mane, kaip geras antausis. Neklausiau iš kur jis gavo mašiną, neklausiau kodėl aš jaučiuosi taip sumautai.

Man svaigo galva, kojos pynėsi. Ranka tryniau pabalusius krumplius į kelnes. Jokio skausmo kūne, nejaučiau jokio ankstesnio sumušimo nieko nebuvo likę. Tik pasikeitimas mano viduje ir subjurusi bejausmio nuotaika. Nors kartais aš abejoju ar jis apskritai linksmas. Jo veidas, dažniau paraudęs nuo pykčio, akys įgavusios šaltą juodą atspalvį, balti perliniai dantys sukąsti, o kumščiai suspausti.

Važiavome tyloje. Aš tylėjau, bejausmis ir tylėjo. Turėjau pripažinti, kad jis tikrai pakeitė mano gyvenimą. Pirmą mane pagavo ir aš dar iki šiol nepabėgau, nors turėjau tam ne vieną galimybę. O kita yra tai, kad aš pasikeičiau - suskydau ir išsigandau. Tapau ne ta stipri mergina, kuria visą laiką buvau. Dalis mano jausmų mane sužlugdė po Riko mirties. Bet galiausiai..

Pažvelgus iš teigiamos pusės.. Visa tai suteikė man kovų kovoti. Rikas padėjo galvą, dėl manosios. Todėl šį kartą sekantis turi būti blondinas sėdintis už vairo. Kol ta kuri gulės griovy, netapau aš.

'Kur mes važiuojam?'Neiškentusi tylos paklausiau. Net pyktis su juo buvo smagiau, nei sėdėti kojas sukėlus ant sėdynės, galvą panardinti kelius ir bandyti galvoje atgaivinti savo mėgstamiausiais dainas arba bent sugalvoti padorų pabėgimo planą.

'Į gyvų numirėlių miestą' Atsakė jis ir įvažiavus į kalną tolumoje pasimatė juodas ilgas ir didelis šešėlis. Jis priminė miesto kontūrus, kurie pamažu artėjo prie mūsų. Tiksliau juoda nedidelė, mašina artėjo prie miesto.

'Kodėl jis taip vadinasi?'Atsidariau langą, kad įkvėpčiau oro ir paklausiau. Blondinas atsiduso ir akivaizdžiai parodė savo susierzinimą manimi.

'Ne visi bejausmiai paklūsta. Tie kurie nepaklūsta yra ištremiami ir jie gali padaryti bet ką, kad grįžtu atgal arba.'Jis nutilo ir pakraipė galvą į mane. Išleidau atodūsį ir šaltu žvilgsniu stebėjau jį.'Arba jie tiesiog kerštauja. O kadangi tu eini su manimi, jie greičiausiai pagalvos, kad tu bejausmė, arba jei žinos kas tu ir pasirinks tave kaip išsigelbėjimą 'Jis pabaigė savo mintį. Linktelėjau ir sukandusi lūpą nusisukau į lango pusę.

'O koks tai prizas?'Mąstydama paklausiau. Jis atsisuko į mane, prikando lūpą ir aš greit nusukau akis, kai mano pasąmonė pradėjo kurti nevykusius planus. Su ranka trenkiau sau per veidą.

'Amm..Kas tai buvo? Tu ką tik trenkei sau?'Jis paklausė su nuostaba veide. Jo akys pasidarė ryškiai mėlynos. Jis pirštais perbėgo savo plaukus ir vėl nusuko akis į kelią.

'Nieko'Nusipurčiau ir pasakiau. Jis ir vėl tik žvilgtelėjo į mane ir sufokusavo savo žvilgsnį į artėjantį miestą. Šėšėlių miestas! Taip! Štai kas yra tas 'gyvų numirėlių miestas' Aš prisimenu apie jį iš Klaros pasakojimų. Ji čia taip pat buvo. Yra tik toks reikalas, kad čia pavojinga ir tas blondinas tikras beprotis, kad tempiasi mane čia. Šis miestas, tamsus, gatvės plika ir beverte žmogaus akimi nematomos! Iš kiekvieno kampo į tave spokso nuskriaustos ir įskaudintos akys. Žmonės be sielų. Ar minėjau, kad nenužudęs žmogaus bejausmis silpsta? Kuo stipresnis bejausmis tuo daugiau aukų buvo jo sąraše.

Todėl net mažiausia mano kūno dalelė atsisakė pasitikėti šiuo vaikinu, sėdinčiu prie vairo.

Gaila, bet mano galva nėra apsaugota nuo kvailų minčių. Todėl aš galiausiai eilinį kartą mąstau ar šis ,atrodo, nekaltas blondinas turi šeimą, ar jis gali prisirišti prie žmogaus. Man įdomu ar jie tai moka.

Pajutęs mano įkyrų spoksojimą blondinas atkreipė dėmesį į mane. Aš nebijojau to bejausmiais kuždančio miesto, su sienomis, kurios turi akis ir dideliais velnio ženklais ant kiekvieno kampo. Aš vis tiek žiūrėjau į jį. Stebėjau blondino veido bruožus, persikreipiantį žandikaulį, pašaipią šypseną ir suveltus šviesius plaukus.

'Ar tu turi vardą?' Paklausiau. Jis atsisuko į mane ir trūktelėjo pečiais.

'Nežinau.'Jo atsakymas trumpas ir atrodo aiškus. Ar ne visi bejausmiai turi vardus.'Daugiau neklausinėk.'Prieš man ir vėl paklausiant pasakė. Sunėriau rankas po krūtine ir akies krašteliu pažiūrėjau į jį, o tada į savo ranką. Juk nieko nenutiks jei pažaisiu.

Aš darausi savižudė. Trūktelėjau pečiais ir padėjau savo ranką ant jo kojos, o tada lėtai slinkau viršun. Jo ranka , prieš jam visiškai įsitempiat paėmė ir šiurkščiai nukėlė manąją.

Arba man pasivaideno arba kairėje jo kelnių kišenėje užčiuopiau raktą.

'Ką tu darai?'Jis sugriežė dantimis. Aš trūktelėjau pečiais ir nepaisydama įspėjamo žvilgsnio uždėjau savo ranką ant jo kojos ir vėl, jis ją greit patraukė, bet nepaleido iš savo rankos, kas mane sutrikdė. Jis nusišypsojo pašaipiai ir staigiu judesiu patempė mane taip, kad net nukritau nuo kėdės ir tik tada jis paleido mano riešą su šypsena veide ir uždėjo delną ant vairo.

Susiraukusi grįžau į savo vietą ir pradėjau spoksoti dar įkyriau į jį. Blondinas atsisuko ir mirktelėjo man.

'Kaip juokinga'Nusivaipiau. Jis sustabdė mašiną, maždaug per kilometrą nuo bejausmių irštvos. Aš atsidusau ir iškėliau kojas.

Miestas skendėjo tamsiuose medžių šešėliuose...

Sugriežiau dantimis. Blondinas suėmė mano riešą į savo delną ir tai buvo ta akimirka, kai aš pajutau kažką sukibirkščiuojant kūne.

Turiu, kuo greičiau jį nužudyti.

---

Aš pasistengiau ir parašiau jums dalį :')

Keista vėl skaityt šią isto, kad ir kiek taisau, vis tiek kažkas kliūna už akių, tada atsiprašau. Kaip pati matau, pilnai jos neištaisysiu...