Žviegiau iš skausmo kaip begalėdama garsiau . Atrodo, kad širdis suplyšo į daugybę mažų skutelių . Nebeturiu jų . Nebeturiu Luke , Gwen ir April . Jų vietoj turėčiau būti aš . Pajaučiau daugybę šiltų apsikabinimų .
-Viskas bus gerai,-šnibždėjo man visi .
Kaip jie taip gali sakyti ? Niekas niekada nebebus gerai ! Nustūmiau juos nuo savęs ir surėkiau :
-Niekas niekada nebebus gerai ! Jų nebėra, kaip ir mano prasmė gyventi šitame sušiktame pasaulyje ! - užrėkiau ir išbėgau iš namų ....
-Man dozę prašyčiau,- pasakiau visa apkvaitusi .
-50 žalių .
Padaviau jam tuos pinigus, kad tik kuo greičiau gaučiau narkotikų . Tik jie man padės šiuo momentu ...
-Prašau,-ištiesė vaikinas pakelį miltelių .
Paėmiau juos .
Ėjau per kelią, nesvarbu tos mašinos .
-Atsar ...
*Zayn'o POV*
Ji išmetė telefoną iš rankų ir pradėjau šaukti. Šaukti iš skausmo ... Mes visi ją apglėbėme ir sakėme, jog viskas bus gerai, bet ji mus atstūmė ir surėkė, jog niekas nebus gerai ir išbėgo iš namų ....
-Ji jau negrįžta penkias valandas,-susinervavusi pasakė Eliza.
-Aš nenoriu daugiau jos netekti, nebenoriu daugiau to patirti . Suprantate nebenoriu ... - verkė Mark .
Aš priėjau prie jo ir apkabinau .
-Jei nieko neatsitiks . Viskas bus gerai . Myliu ją ir neleisiu, jog jei kas nors atsitiktų .
Visi sužiuro į mane .
-Ką tu pasakei ?-piktai paklausė Ian'as .
Pasakysiu jam viską, jiem visiem .
-Myliu Camila, myliu ją visa širdimi .
Jis trenkė man .
-Ian ! - surėkė Klaus.
Aš nusivaliau nuo lūpos nubėgusį kraują .
-Tu niekada jos nemylėjai !
-Kaip tu gali taip sakyti ?! Pats tąsyk ja kale išvadinai !
-Taip, aš taip sakiau, bet gailiuosi . Iš visos širdies gailiuosi ...
-Galvoji aš nesigailiu ?!
-Nemanau . Aš niekada nesugebėčiau iš kart po mylimosios mirties pabėgt pas kitą, tuo labiau pas tą šavalką Mariną, kuri ir atėmė keturius metus !
Vėl smūgis . Nesusilaikęs ir aš jam trenkiau .
-Kvailiai jūs baikit ! Kaip jūs nesuprantat, kad šitaip nerasim jos ! - surėkė Luna .
-Nebeturi daugiau ką pasakyti ir svaidaisi kumsčiais ar ne ? Tiesa akis bado ? !
-Neprisiprašyk dar ...
Atsivėrė durys . Ji grįžo . Camila buvo visa susivėlusi, purvina . Ir visiškai nekreipė į mus jokio dėmesio, net nepasižiūrėjo į mus . Ji pasuko laiptų link .
-Camila ...
Ji ignoravo mus ...
*CAMILOS POV* ( Camila vėl grįžo, Katherinos nebėr ... Na suprantate . )
Kaip jie nesupranta, jog man dabar tikrai nėra jokio noro su jais šnekėtis . Užlipau į viršų ir užsirakinau savo kambaryje . Viskas čia man priminė JĮ . Vėl pravirkau, negaliu daugiau ...
Man reikia daugiau narkotikų . Pasikuičiau kišenėje . Dar šiek tiek liko . Įtraukiau . Jie nepadeda ... Tik dar viską labiau apsunkina . Verkiu . Verkiu ir verkiu . Daugiau nieko nedariau pastarąsias penkias valandas .
Išgirdau beldimą už durų :
-Camila atidaryk !
-Eikit šalin ! - vos apsivertė man liežuvis .
-Čia aš Luna, prašau atidaryk ...
-Kokia Liona? Aš nepažįstu jokios Lionos ... - narkotikai kalbėjo už mane .
-Mila ...
-A ... Čia gi ta kalė ( srr Ugne ) kuri mane tada paliko ligoninėj nudvėsti,-nusijuokiau kaip durnė .
Daugiau ji nieko nebesakė . Ir gerai nereikia mano jos . Man nieko nereikia . Būsiu viena per amžius . Mirė Luke mirisu ir aš . Nei Camilos nei Katherinos nebebus . Ir prisiekiu jei kas man sutrugdys, nudėsiu ir save ir tą kvailį .
Cigaretės . Alkoholis . Narkotikai . Cigaretės . Alkoholis . Narkotikai . Vienatvė . Skausmas . Ašaros .
Visi šie dalykai buvo kartu su manimo visą savaitę . Mark, Eliza ir Luna yra su manimi Los Andžele . Mano, kad man reikia pagalbos, juokingi žmonės ar ne ? Viskas ko man reikia yra kvaišalai . Aš pasirinkau tokią mirtį , aš nekelsiu prieš save rankos . Tai mano nuosprendis kurio niekas nepakeis .
Ahh .. Kvaila saulė, kodėl ji turi švieti ankstų rytą ? Mano galva. ... Kodėl aš save žaloju ? Nes man to reikia . Labai reikia . Be narkotikų nebe išbūnu nė vienos dienos . Man jų reikia . Dabar . Pasiėmiau savo striukę ir pradėjau ieškoti . Nėra . Teks eit . Pasiėmiau telefoną ir surinkau Erilinos numerį .
Erilna . Ji taip pat narkomanė, tapo tokia po sesers mirties . . . Ji dar ... Na kaip pasakyt ... Prostitutė ... Aš žinau, kad ji nėra tas žmogus su kuriuo man derėtų dabar bendrauti, bet ... Tik Erilina mane supranta .
[Erilina] Mila ?
[Aš] Sveika, Erilin, turi ?
[Erilina] Taip, ateik pas Vakumą .
[Aš] Tuoj .
[Eilina] Ir paskubėk juk žinai, kad jis nemėgsta kai yra vėluojama .
Rūbų nekeičiau kokias tris dienas , koks skirtumas . Nėjau į vonią, nenorėjau savęs matyti . Aš pati sau šlykšti likau po viso šito .
- Mila ... Kur eini ?- pasigirdo nuvargęs balsas iš virtuvės .
-Koks skirtumas,-suburbėjau ir išėjau .
Kodėl jie vis dar su manimi ? Ar aš nepakankamai ir taip bjauri ? Kam jiem likt su narkomane ?
-Sveika Erilin,-pasisveikinau .
-Oooooo . Camiliete atėjo. Eime, Vakumas laukia .
-Mhm.
Įėjome į tą lūšną kurią visi vadina "namais" .
-Ei, Vakume, pažiūrėk kas atėjo pas mus .
Jis atsisuko į mus .
-Camila, laukiau tavęs . Palikit mus vienus ,-paliepė jis .
Visi tuoj pat dingo iš kambario.
-Sėskis,-patapšnojo ant sofos .
Padariau kas buvo liepta .
-Žinai, o tu man patikai nuo pat pirmos akimirkos kai pamačiau tave,-jis artėjo link manęs .
-Ką darai ?! -surėkiau .
-Mažute, nerėk ... Vistiek niekas neišgirs tavęs,-nusijuokė .
Jis pradėjo mane bučiuoti ...
-Nereikia... - pradėjau kūkčioti .
-Nesispyriok, tau patiks . Tikrai .
Bandžiau pabėgti, bet veltui, jis mane pagavo . O tada ....................
* Po viso šito*
Jis mane išprievartavo . Jaučiausi kaip kokia kalė . Išniekinta, purvina ir bjaurybė ...
-Ko čia verki ? Negi buvau toks blogas?-nusijuokė kvailai ,-imk ,-padavė man maišelį narkotikų ,- čia už tai, kad buvai gera mergaitė ,- vėl nusijuokė .
Paėmiau tą maišiuką . Šiaip ne taip atsistojau ir išėjau iš to pastato . Erilitos jau nebebuvo .
Atrodžiau žymiai šudiniau nei pirma . Rūbai suplėšyti, akys užtinusios nuo ašarų, užkimęs balsas ... Žmonės į mane žiūrėjau įvairiais žvilgsniais . Vieni su panieka, kiti gailesčio žvilgsniu, dar kiti pašaipiai . Nieko man dabar nereikėjo tik narkotikų ... Ėjau link namų .
Kita dalis bus vakare :3
